Dataset Viewer
id
stringlengths 1
6
| url
stringlengths 31
189
| title
stringlengths 1
112
| text
stringlengths 8
137k
|
|---|---|---|---|
577485
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Imtyn%C4%97s%201912%20m.%20vasaros%20olimpin%C4%97se%20%C5%BEaidyn%C4%97se
|
Imtynės 1912 m. vasaros olimpinėse žaidynėse
|
Imtynės 1912 m. vasaros olimpinėse žaidynėse vyko ketvirtą kartą olimpinių žaidynių istorijoje. Suomija laimėjo daugiausiai aukso medalių. Iš olimpinių žaidynių programos panaikintos laisvojo stiliaus imtynės.
Pussunkaus svorio kategorijos finalas po devynių valandų baigėsi lygiosioms. Abiems finalo dalyviams įteikti sidabro medaliai ir nugalėtojas nepaskelbtas.
Dalyvavusios šalys
170 imtynininkų iš 18 šalių varžėsi 1912 m. olimpiadoje:
Medalininkai
Graikų-romėnų
Medalių lentelė
Šaltiniai
Olympedia svetainėje
Nuorodos
TOK svetainė
1912 metų vasaros olimpinės žaidynės
Imtynės olimpinėse žaidynėse
|
185928
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Feliksas%20Baltu%C5%A1is-%C5%BDemaitis
|
Feliksas Baltušis-Žemaitis
|
Feliksas Baltušis-Žemaitis (1897 m. lapkričio 30 d. Apydimuose, dab. Telšių raj. – 1957 m. birželio 1 d. Maskvoje) – TSRS karinis veikėjas, Lietuvos liaudies kariuomenės brigados generolas, Raudonosios armijos generolas majoras.
Priklauso daliai caro armijoje išaugusių lietuvių karininkų (Vytautas Putna, Jeronimas Uborevičius, V. Penkaitis), nuėjusių tarnauti į Raudonosios gvardijos eiles. Tai vienas labiausiai patyrusių ir išsilavinusių karininkų – lietuvių, kovojęs abiejuose pasauliniuose karuose ir Pilietiniame kare. Jis yra vienintelis lietuvis, dėstęs prestižinėse Frunzės vardo Karo ir Generalinio štabo akademijose.
Biografija
Mokėsi Kauno komercijos mokykloje, kurios dėl prasidėjusio I pasaulinio karo nebaigė.
Pirmasis pasaulinis karas
1915 m. 2-ojoje Maskvos gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus į 6 klasę ir, įgijęs vidurinį išsilavinimą, išėjo savanoriu į frontą. Iki 1918 m. dalyvavo kovos veiksmuose fronte, tarnavo Novgorodo-Seversko pulke, 5-ojoje veikiančiojoje armijoje. Mokėsi junkerių mokykloje, kurioje jam suteiktas pirmas karininko laipsnis – praporščikas. Vėliau, už kovinius nuopelnus, pakeltas į podporučikus. 1918 m. prie Dvinsko (Daugpilis) pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios sėkmingai pabėgo.
Raudonojoje gvardijoje
1918 m. vasario 17 d. įstojo savanoriu į Raudonąją gvardiją. Buvo paskirtas skrajojančiojo partizanų būrio vadu Donecko respublikoje, Ukrainoje. Dalyvavo kovose dėl Charkovo su vokiečių kariuomene. Vėliau perkeltas į Dono sritį, kovojo prieš Krasnovo dalinius, dar vėliau, vadovaujamas garsaus karvedžio Kikvidzės, dalyvavo mūšiuose prie Elanijos. 1918 m. mokėsi kavalerijos kursuose.
Lietuvos nepriklausomybės kovos
1918 m. lapkričio mėn. pasiųstas į tuo metu vokiečių užimtą Lietuvą organizuoti sukilimo Šiaulių apylinkėse. 1919 m. nuginklavo Šiauliuose reziduojantį vokiečių karių būrį ir organizavo Žemaičių pulką. Dalyvaudamas kovose su vokiečiais (garsiosios Geležinės divizijos daliniais) buvo sužeistas į galvą. Jo vadovaujamas pulkas atrėmė kelias vokiečių atakas iš Kelmės pusės, sumušė baudžiamąjį būrį, paėmė į nelaisvę kelias dešimtis vokiečių karių, nemažai amunicijos, šarvuotąjį traukinį. 1919 m. puldamas Telšių kryptimi su savo pulku (pervadintu į 8-ąjį Lietuviškąjį pulką) buvo sumuštas pranašesnių Bermonto-Avalovo pajėgų, su pulko likučiais pasitraukė ir buvo priskirtas 1-ajam Lietuviškajam pulkui, su kuriuo dalyvavo kovose prie Ukmergės, Panevėžio, Novoaleksandrovsko (Zarasų).
Rusijos pilietinis karas ir Hamburgo sukilimas
1919 m. išsiųstas studijuoti į Karo akademiją. 1920 m. asmeniniu prašymu perkeltas į Vakarų frontą, paskirtas divizijos štabo viršininku 170-ojoje ir 57-ojoje šaulių divizijoje. Dalyvavo mūšiuose prie Brest-Litovsko ir Kobrino. 1920 m. vėl akademijoje. 1921 m. paskirtas 15-osios Sibiro kavalerijos divizijos štabo viršininku, malšino Antonovo sukilimą. 1922 m. baigė Karo akademiją. 1923 m. kartu su kitais karo specialistais, vadovaujamais Michailo Tuchačevskio, dalyvavo garsiajame Hamburgo sukilime, vadovaujamame Ernsto Telmano (Ernst Thälmann).
Tarpukaris
Vėliau tarnavo įvairiose pareigose: 1-osios kavalerijos armijos, vadovaujamos Semiono Budiono, operatyvinio štabo viršininku, Kavalerijos inspekcijos viršininko padėjėju. 1935 m. tapo Frunzės vardo Karo akademijos dėstytoju. Suteiktas kombrigo laipsnis. 1940 m. apsigynė disertaciją. Tuo metu akylai stebimas čekistų, apkaltinamas „vadovavimu kontrrevoliucinės Lenkų karinės organizacijos POW padaliniui akademijoje“. Nuolat tardomas. Nuo arešto ir sušaudymo išgelbėjo nacionalinių kadrų poreikis, kuris staiga išryškėja po Lietuvos Respublikos okupacijos.
Antrasis pasaulinis karas
1940 m. liepos 12 d. paskirtas Lietuvos liaudies kariuomenės vadu, jam suteiktas brigados generolo laipsnis. 1940 m. lapkričio mėn. grįžo į Maskvą, kur tapo vyresniuoju Generalinio štabo akademijos dėstytoju. 1940 m. karo mokslų kandidatas, docentas.
1941 m. gruodžio 18 d. pradedama formuoti 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija, kuriai vadovauti paskirtas kombrigas F. Baltušis-Žemaitis. 1942 m. gegužės mėn. jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Po nesėkmingų pirmųjų mūšių prie Oriolo, kur, nepaisant Baltušio-Žemaičio prieštaravimų, divizija buvo mesta į atvirą lauką prieš vokiečių kulkosvaidžius ir patyrė didžiulius nuostolius, buvo atleistas nuo pareigų ir perkeltas į Generalinio štabo akademiją, vadovaujamą maršalo Boriso Šapošnikovo.
Pokaryje
1945–1947 m. Aukščiausiosios karinės vadovybės tobulinimosi kursų vadovas. Vėliau užsiiminėjo moksline veikla, rašė straipsnius, leido brošiūras, skaitė paskaitas akademijoje. 1954 m. dėl ligos išleistas į atsargą. Parašė darbų apie kavaleriją.
Palaidotas Novodevičės kapinėse Maskvoje. Nekrologą laikraštyje „Pravda“ pasirašė garsūs karvedžiai, tuometinis gynybos ministras Georgijus Žukovas, Rodionas Malinovskis, Aleksandras Vasilevskis, Semionas Budionas, Ivanas Bagramianas ir kt.
Šeima
Sūnus Olgierd Žemaitis, žurnalistas, atsargos papulkininkis, Afganistano karo dalyvis.
Apdovanojimai
Du Lenino ordinai
Du Raudonosios vėliavos ordinai
medaliai
1975 m. Šiaulių centrinėje aikštėje pastatytas paminklas (perkeltas į Grūto parką), suteiktas vardas vidurinei mokyklai Šiauliuose bei gatvei Vilniuje.
Literatūra
Г.К.Жуков «Воспоминания и размышления», раздел «В инспекции кавалерии».
А.И.Ерёменко «Годы возмездия 1943 – 45 гг», издание 2-е. Стр.69.
Е.Я.Яцовскис «Забвению не подлежит», стр.52.
Ю.И.Палецкис «В двух мирах», стр.48, фотографии на стр.318, 326, 389.
Балтушис-Жемайтис Ф.Р. журнал «Война и революция» №7 (1929 г) статья «Гражданская война в Литве в 1919 году».
«Борьба за Советскую власть в Литве в 1918 – 20 гг», сборник документов.
«Академия Генерального штаба» (Москва, Военное издательство, 1987 г).
РГАСПИ, ф.17, оп.100, д.256169, л.23; д.256/69.
Газета «Вечерняя Москва», статья «Медаль, пробитая осколком» за 22 июля, 1991 г.
ЦАМО, г.Подольск Моск. обл. Личное дело генерал-майора Балтушис-Жемайтиса Ф.Р.
РГВА, Послужной список Балтушис-Жемайтиса Ф.Р.
Журнал «Вопросы истории» №4 за 2003 г. «Восстание в Шяуляе в 1918-19 гг и судьба его руководителя» Жемайтиса О.Ф.
Журнал «Военно-исторический архив» №10 за 2004 г. «Генеральский дом на Девичьем поле» Жемайтиса О.Ф.
Журнал «Военно-исторический архив» №6 за 2005 г. Статья «Первый бой 16-й Литовской стрелковой дивизии» Жемайтиса О.Ф.
Журнал «Военно-исторический архив» №3,4,5. за 2007 г. Статья «История семьи в документах» Жемайтиса О.Ф.
Vytauto Didžiojo Karo muziejus, Kaunas
Mokslų akademijos biblioteka, Vilnius, 328 fondas (Baltušis-Žemaitis)
Lietuvos Centrinis valstybinis archyvas, Vilnius>
Lietuvos visuomeninių organizacijų archyvas, Vilnius
Laikraštis „Tiesa“, 1957 m spalio mėn. Nr. 11, 15, 16, 17
Šaltiniai
TSRS generolai
Lietuvių kilmės asmenybės
16-oji lietuviškoji divizija
|
311845
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Dambava%20%28Prienai%29
|
Dambava (Prienai)
|
Dambava – kaimas Prienų rajono savivaldybėje, 7 km nuo Jiezno.
Gyventojai
Šaltiniai
Prienų rajono savivaldybės gyvenvietės
|
393500
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Nur%C4%8Dikas%20%28up%C4%97%29
|
Nurčikas (upė)
|
Apie kaimą tokiu pačiu pavadinimu žr. Nurčikas (kaimas).
Nurčikas () – upė šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Hainuvkos, Bielsko ir Semiatičės apskrityse. Dešinysis Nužeco upės intakas. Upės ištakos šalia Čeremcha Viešo kaimo. Upė įteka į Nužecą, šalia Dubno kaimo. Šalia upės yra šios gyvenvietes: Čeremcha Viešas, Miedviežikai, Rogače, Levoše, Borovikai, Nurčikas, Chaniai, Dubnas, Pokanevas, Grabarka, Klimkoviče, Chankai ir Košciukoviče.
Lenkijos upės
|
517627
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Ternana%20Calcio
|
Ternana Calcio
|
Ternana Calcio – Italijos futbolo klubas iš Ternio, miesto pietų Umbrijoje (vidurio Italija), 100 km į šiaurę nuo Romos.
Istorija
Klubas įkurtas 1925 m.
2016–2017 m. sezone Serie B užėmė 18 vietą. 2017–2018 m. liko dvidešimt antroje vietoje ir po sezono buvo perkelti į Serie C.
Nuo 2018–2019 m. sezono rungtyniavo Serie C. Trečioje pakopoje praleido tris sezonus. 2020–2021 m. C grupėje tapo nugalėtojais.
Nuo 2021–2022 m. sezono žaidė Serie B.
Sezonai
|}
Lietuviai
Titas Krapikas, vartininkas, (2021– )
Klubo spalvos
Apranga
Sportinės aprangos pokyčiai.
Namuose žaidžia tradicine apranga.
Šaltiniai
Nuorodos
Oficiali klubo svetainė
facebook paskyra
SOCCERWAY
SOFASCORE
Transfermarkt
Globalsportsarchive
Ternana Calcio
|
349747
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Indr%C4%97%20Poci%C5%ABt%C4%97-Levickien%C4%97
|
Indrė Pociūtė-Levickienė
|
Indrė Pociūtė-Levickienė (g. 1979 m. lapkričio 16 d. Šiauliuose) – teisininkė, konservatorių lygos bei Lietuvos politinė veikėja, buvusi LR krašto apsaugos viceministrė.
Biografija
1998 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją, 2003 m. – Mykolo Romerio universiteto (MRU) Teisės fakultete – teisę, teisės bakalauras, 2005 m. MRU TF – podiplomines studijas, teisės magistras.
1998–1999 m. Šiaulių apygardos teismo posėdžių sekretorė
2006–2008 m. Seimo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovė spaudai, frakcijos referentė
2008–2010 m. LR Krašto apsaugos ministro patarėja.
Nuo 2004 m. Jaunųjų konservatorių lygos narė, nuo 2005 m. Atlanto sutarties Lietuvos Bendrijos narė, nuo 2009 m. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narė, nuo 2009 m. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Tarybos narė, nuo 2009 m. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Krašto saugumo komiteto narė, nuo 2009 m. Jaunimo reikalų tarybos narė prie Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Ištekėjusi..
Šaltiniai
Lietuvos krašto apsaugos viceministrai
Lietuvos viešojo administravimo teisininkai
|
320184
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Laima%20Skerstonait%C4%97
|
Laima Skerstonaitė
|
Laima Skerstonaitė (g. 1926 m. gruodžio 7 d. Šiauliuose – 2004 m. sausio 1 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkė grafikė.
Biografija
1946 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją, kur piešimą dėstė Teofilis Petraitis. 1952 m. baigė Vilniaus dailės instituto grafikos fakultetą.
Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Kūryba
Nuo 1957 m. dalyvavo dailės parodose. Dirbo knyginės, lakštinės grafikos bei akvarelės srityse. Akvarelių tematika įvairi: peizažai, portretai, abstrahuotos fantazijos. Peizažų geografija: Vilniaus senamiesčio gatvelės, jūra, kopos, pušynai, Beržoras ir kitos Lietuvos, ypač Žemaitijos, vietovės.
Svarbiausias menininkės iliustruotas mokslinės literatūros leidinys – V. Logmino „Lietuvos paukščiai“, kuriam ji parengė daugiau kaip 300 paukščių piešinių.
Bibliografija
Laima Skerstonaitė: knygos, akvarelės, grafika. Sudarytoja Valerija Mockienė, dailininkas Rimantas Dichavičius. Vilnius, Mintis, 2008 m. ISBN 9789-98-600-9
Šaltiniai
Lietuvos grafikai
Lietuvos tapytojai
Lietuvos pedagogai
|
410489
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Pasl%C4%97pta%20tvirtov%C4%97
|
Paslėpta tvirtovė
|
Paslėpta tvirtovė (, tiesiogiai išvertus Trys nenaudėliai paslėptoje tvirtovėje) – japonų 1958 m. nuotykių istorinis filmas su komedijos elementais. Režisuotas Akiro Kurosavos. Filme pasakojama apie Japonijos viduramžių laikus. Du nevykėliai sumaišties ir karų metu turi pagelbėti kariaujančio klano vieninteliai išlikusiai jaunai įpėdinei ir ją sergstinčiam generolui pasiekti draugiško klano žemes.
Apie filmą
„Paslėpta tvirtovė“ dažnai vadinamas trečiu pagal reikšmingumą Akiro Kurosavos filmu. Filmo istorija, pasakojama dviejų nesvarbių dalyvių, vėliau buvo panaudota George Lucas „Žvaigždžių karų“ pirmajame filme robotų R2-D2 ir C-3PO vaidmenims. George Lucas inkorporavo ir kitus „Paslėptos tvirtovės“ elementus savo filme.
Filmo veiksmas vyksta viduramžių Japonijoje karų metu, tačiau jame didžiausias dėmesys kreipiamas ne į dramines, o į komedines situacijas. Du įvykiuose nelabai susivokiantys valkataujantys valstiečiai turi pagelbėti generolui išvesti jo saugomą kilmingo klano vienintelę likusią įpėdinę per pavojingą priešo teritoriją. Valstiečių kvailumas ir godumas sukuria juokingas situacijas. Komediškai vystomi ir generolo santykiai su įpėdine. Pačiame filme yra mūšių, dvikovų scenų. Tik filmo pabaigoje du valstiečiai sužino, kad lydėjo princesę ir generolą.
Filmo premjera įvyko 1958 m. gruodžio 28 d. Japonijoje. 1962 m. filmas pristatytas JAV, buvo sutrumpintas 49-iomis minutėmis. „Paslėpta tvirtovė“ tapo iki tol komerciškai sėkmingiausiu Akiro Kurosavos filmu. 1959 m. Berlyno kino festivalyje Akira Kurosava laimėjo „Sidabrinį lokį“, Tarptautinė kino kritikų asociacija pripažino filmą geriausiu metų filmu.
Veikėjai
Tahei (akt. Minoru Chiaki) − vienas valstiečių, aukštesnis;
Matašitis (akt. Kamatari Fujiwara) − kitas valstietis, žemesnis;
Rokurota Makabė (akt. Toshirō Mifune) − patyręs generolas, vienintelis likęs ištikimas princesei Yuki Akizuki;
Yuki Akizuki (akt. Misa Uehara) − nugalėto klano vienintelė išlikusi princesė įpėdinė,
ir kiti.
Siužetas
Viduramžių XVI a. Japonija. Vyksta karai tarp feodalų. Du valstiečiai keliavo tam, kad pasisamdytų į karą, bet atvyko per vėlai, kai mūšiai buvo pasibaigę ir Yamana feodalų klanas įveikė Akizuki klaną. Užuot kariavę, jie pateko į karo belaisvių stovyklą ir buvo priversti deginti žuvusiųjų kūnus po mūšio. Keikdami savo dalią valstiečiai grįžta į gimtuosius namus. Jie juokauja, kad tikėjosi tiek daug uždirbti, o turėjo teptis rankas kilnodami lavonus. Jie pamato nugalėto klano bėglį, kurį pasiveja būrelis raitelių. Bėglys nukaunamas ir raiteliai nujoja. Prie žuvusiojo kūno valstiečiai susiginčija ir pasuka skirtingais keliais.
Valstietis Matašitis atvyksta į miestą, kur perskaito Yamana klano atsišaukimą, kuriame siūlomas atlygis už nugalėto klano princesę Yuki Akizuki. Čia Matašitis vėl klaidingai patenka tarp belaisvių, tarp kurių jis suranda valstietį Tahei, kuris irgi papuolė į nelaisvę. Mieste belaisviai verčiami kasti pilies požemiuose ir ieškoti paslėpto Akizuki klano aukso. Naktį, kilus belaisvių maištui, abu valstiečiai sėkmingai pabėga iš miesto.
Valstiečiai apsistoja kalnuose. Tarp uolų jie randa upelį ir bando susikurti laužą. Vienam valstiečiui numetus žabą kaip netinkamą, jie išgirsta metalo skambesį. Paėmę žabą jie pamato, kad jame iš tikro yra aukso. Valstiečiai puola ieškoti dar tokių žabų ir randa dar aukso. Netikėtai jie pamato, kad nuo uolos juos stebi mįslingas karys. Jie nežino, kad karys yra generolas Rokurota Makabė, kuris šalia esančioje slaptoje tvirtovėje saugo Akizuki klano įpėdinę ir giminės auksą. Pamačius valstiečius generolui kyla planas kaip pabėgti pro Yamana klano kontroliuojamas valdas ir išsigabenti princesę su auksu …
Taip pat skaitykite
Rasiomonas
Septyni samurajai
Nuorodos
Apie filmą (anglų k.)
Filmo reviu (anglų k.)
Nuotykių filmai
Istoriniai filmai
1958 filmai
Akira Kurosawa filmai
|
267362
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Please%20Please%20Me
|
Please Please Me
|
„Please Please Me“ – pirmasis britų roko grupės „The Beatles“ albumas. Jungtinė Karalystėje išleistas 1963 m. kovo 22 d.
Dainų sąrašas
Pirma pusė
„I Saw Her Standing There“ - 2 min 55
„Misery“ - 1 min 50
„Anna“ (Go to Him) - 2 min 57
„Chains“ - 2 min 26
„Boys“ - 2 min 27
„Ask Me Why“ - 2 min 27
„Please Please Me“ - 2 min 03
Antra pusė
„Love Me Do“ - 2 min 22
„P.S. I Love You“ - 2 min 05
„Baby It's You“ - 2 min 38
„Do You Want to Know a Secret“ - 1 min 59
„A Taste of Honey“ - 2 min 05
„There's a Place“ - 1 min 52
„Twist and Shout“ - 2 min 33
1963 albumai
The Beatles albumai
Debiutiniai albumai
|
484109
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/R%C3%A9seau%20Express%20R%C3%A9gional
|
Réseau Express Régional
|
Réseau Express Régional (, dažnai vadinamas RER) – regioninė metropoliteno geležinkelių sistema Paryžiuje ir jo apylinkėse. RER yra integruota į Paryžiaus metropoliteno ir traukinių sistemą. Ši sistema atidaryta 1977 m. Ją sudaro 5 linijos, siekiančios 587 km. 1999 m. atidaryta E linija vis dar plečiama ir tikimasi darbus baigti 2020 m.
Sistemos A linija per valandą aptarnauja apie 55 000 žmonių. Tai yra daugiausiai visame pasaulyje išskyrus Rytų Aziją.
Linijos
Maršrutų žemėlapis
Paryžiaus transportas
Prancūzijos statiniai
Geležinkelių transportas Prancūzijoje
|
89373
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Pontianakas
|
Pontianakas
|
Pontianakas () – miestas Indonezijoje, Borneo salos vakaruose, Vakarų Kalimantano provincijos centras. Miestas išsidėstęs lygiai ties pusiauju, Pietų Kinijos jūros pakrantėje, šalia Kapujaso upės žiočių.
Tai svarbus prekybinis ir ekonominis centras. Per Pontianako jūrų uostą eksportuojama salos produkcija: ryžiai, prieskoniai, mediena, kaučiukas. Kapujo upe į salos gilumą gabenami buities reikmenys, įrengimai. Laivų statyba, žemės ūkio produkcijos perdirbimas.
Pontianakas įkurtas 1772 m. vietoje nedidelės prekybinės gyvenvietės. Ilgą laiką buvo olandų kolonistų atramos centru saloje. 1942–1945 m. salą okupavus japonams, daugiau nei 21 tūkst. miesto gyventojų išžudyta. Netrukus prasidėjo vietinių gyventojų sukilimas, sukėlęs masines žudynes.
Šaltiniai
Nuorodos
Oficiali svetainė
Indonezijos miestai
|
361826
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Andrejavas%20%28Sokulkos%20apskritis%29
|
Andrejavas (Sokulkos apskritis)
|
Andrejavas () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Sidros valsčiuje, Sokulkos apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 4 km į rytus nuo Sidros, apie 17 km į šiaurę nuo Sokulkos ir 53 km į šiaurės rytus nuo vaivadijos centro Balstogės.
Istorija
Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. 1975-1998 m. priklausė Balstogės vaivadijai.
Sidros valsčius
|
389606
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Juchnovec%20Dolni%20Kolonija
|
Juchnovec Dolni Kolonija
|
Juchnovec Dolni Kolonija () – gyvenvietė Lenkijos šiaurės rytuose, Juchnoveco valsčiuje, Balstogės apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Nuo XIII–XIV a. iki 1569 m. Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei.
Juchnoveco valsčius
|
287270
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Boleslovas%20Ruseckas
|
Boleslovas Ruseckas
|
Boleslovas Mykolas Ruseckas (, 1824 m. lapkričio 23 d. Romoje – 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkas, tapytojas, garsaus dailininko Kanuto Rusecko sūnus.
Biografija
Mokėsi pas tėvą Vilniuje bajorų institute, Peterburgo universitete, 1843–1850 m. Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje pas dailininkus Karlą Briulovą ir Fiodorą Brunį. Vėliau tobulinosi Romoje. 1850 m. už nutapytą iš gamtos portretą jam suteiktas laisvo dailininko vardas. Grįžęs gyveno ir dirbo Vilniuje, dėstė piešimą Vilniaus gimnazijoje. Tapė aliejiniais dažais, akvarele, pastele portretus, peizažus, buitines ir religines kompozicijas. Kūriniai realistiniai, neretai peraugantys į natūralizmą.
Iš darbų žinomi (laikomi Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose): „Vilnius, Bernardinų kapinės“, „Autoportretas“ (1852), „Žmonos portretas“ (1850), „Žmonos bažnyčioje portretas“, „Vyro aktas“, „Dailininko žmona einanti į bažnyčią“, „Dailininko žmonos portretinė studija“, „Dailininko žmonos portretas“, „Moters portretinė studija paveikslui „Atnašaujantis Kristus“, „Moteris žalia suknele“, „Senosios moters portretas“, „Moteris vienuolyno celėje“, „Senio galvos studija“, „Kanuto Rusecko portretas“ (tėvo), „Trijų mergaičių portretas“, „Moteris su vėduokle“ (1840), peizažus – „Valstiečio sodyba Pavieniškio kaime, Dysnos apskrityje“ (1873), „Totoriškių dvarelis“ (1874) ir kt. Sukūrė religinių paveikslų Gardino Šv. Kazimiero bažnyčiai, Vilniaus katedrai.
Rinko meno kūrinius, archeologinius radinius, medžiagą Vilniaus dailės istorijai. Priklausė 1897 m. pramonininko Z. Nagrodskio įsteigtam komitetui A. Mickevičiaus paminklui Vilniuje sukurti. Vilniaus mokslo bičiulių draugijai testamentu paliko savo biblioteką, archyvą, surinktus meno kūrinius, paaukojo 10 tūkst. rublių jos namų Vilniuje statybai. Dalis palikimo saugoma Lietuvos dailės muziejuje.
Palaidotas Bernardinų kapinėse šalia tėvo – Kanuto Rusecko. Paminklą pastatė anūkas Algirdas Kucharskis (įrašas antkapyje). Šeimos kapavietėje palaidota žmona Stefanija (Karpovič, 1829–1866) ir kiti giminės.
Lietuvos tapytojai
Lietuvos dailininkai
Lietuvos religinių paveikslų tapytojai
|
116830
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vulkaniniai%20pelenai
|
Vulkaniniai pelenai
|
Vulkaniniai pelenai – labai smulkios, iki 2 mm diametro, uolienų ir mineralų dalelės, išmetamos pro ugnikalnio vulkaninę angą per šio išsiveržimą. Pelenai susidaro, kai išsiveržimo metu vykstant sprogimui, kietos uolienos suskyla ir magma išsiskirsto į miniatiūrines daleles. Labai smulkūs pelenai gali pasklisti kilometrų atstumu, nusėsdami ant žemės paviršių kaip dulkių ar miltų sluoksnis. Pelenai yra vienas iš piroklastinių medžiagų tipų. Dideliais kiekiais išmesti pelenai gali suformuoti pelenų kūgį – ugnikalnio korpusą. Pelenų sluoksnis ilgainiui susicementuoja į kietą uolieną tufą.
Dėl savo sudėties vulkaniniai pelenai gali būti naudojami kaip trąšos.
Požymiai
Kitaip nei degimo procesu susidarę švelnios tekstūros pelenai, vulkaniniai pelenai yra grubūs ir kieti. Jie netirpsta vandenyje, praleidžia elektros srovę, ypatingai kai drėgni. Išsiskyrus daug pelenų, dangus gali atrodyti miglotas ar geltonas, apsiniaukęs. Besiartinantis pelenų debesis taip pat gali atrodyti kaip paprastas debesis, dažnai kartu būna žaibas ir griaustinis. Ore tvyro sieros kvapas.
Pavojai
Vulkaniniai pelenai nėra nuodingi, tačiau jų įkvėpus žmonėms su kvėpavimo sutrikimais (astma, plaučių emfizema), gali sukelti problemų. Pelenai gali suerzinti akis, tokiu atveju geriau dėvėti akinius nei kontaktines linzes. Pelenai, patekę į plaučius ir susimaišę su ten esančia drėgme, gali sudaryti substanciją panašią į cementą. Atsidūrus pelenų kritimo regione, žmonės turėtų naudotis drėgnu audiniu kaip filtru kvėpavimui arba veido kaukėmis.
Daug didesnis pavojus susidaro, kai susiformuoja piroklastinis srautas, dideliu greičiu nuo ugnikalnio šlaitų besileidžiantis pelenų, dujų ir akmenų mišinys. Nuo tokių srautų gali nepavykti išsigelbėti. 1902 m. išsiveržus Pelė ugnikalniui, piroklastinis srautas sunaikino Sen Pjero miestą Martinikoje, žuvo virš 29 000 žmonių.
Pelenai ir aviacija
Vulkaniniai pelenai gali užkimšti aviacinius mechanizmus ir tai kelia didelę grėsmę orlaiviams, skrendantiems netoli pelenų debesų. Gali sustoti variklis, arba užsiteršti kuro, vandens sistemos. Tokių sutrikimų yra užregistruota daug, pvz., po Galungungo (Indonezija) išsiveržimo 1984 m., per pelenų debesį praskridusiam British Airways Boeing 747 lėktuvui, buvo užteršti ir sustojo 4 varikliai, kuriuos įgula sugebėjo vėl užvesti tik lėktuvui nusileidus iš 11 km iki 3,5 km aukščio.
Tokių įvykių padažnėjimas paskatino aviacijos pramonę ieškoti sprendimų (po 1991 m.), buvo įsteigti Vulkaninių pelenų konsultacijų centrai (Volcanic Ash Advisory Centre), kurių dabar yra po vieną kiekvienam iš 9 pasaulio regionų, ir kurie tarpininkauja tarp meteorologų, vulkanologų bei aviacijos pramonės.
Poveikis atmosferai
Labai smulkūs vulkaniniai pelenai gali likti aukštai atmosferoje daugelį metų ir vėjų nešami pasklisti po pasaulį. Tokie pelenai neretai prisideda prie įspūdingų saulėlydžio reginių, taip pat Bišopo žiedo fenomeno (aureolė aplink saulę).
Didelių išsiveržimų vulkaniniai pelenai gali trumpam įtakoti klimatą, nes masyvus pelenų debesis atspindi saulės spinduliavimą, taip sukeliant atšalimą. Ugnikalnių išmestų pelenų poveikio pavyzdžiu gali būti Tamboros išsiveržimas 1815 m. Jo metu į atmosferą pateko tiek pelenų, kad poveikis klimatui buvo jaučiamas didelėje planetos dalyje. Po išsiveržimo buvę 1816-ieji metai vadinti „metais be saulės“. 1883 m. rugpjūčio 27 d. išsiveržus tarp Javos ir Sumatros esančiam Krakatau ugnikalniui į atmosferą buvo išmesta 18 km³ pelenų dalelių, kurios pakilo iki 80 km ir 3 metus sukosi aplink Žemę.
Nuorodos
Vulkaninių pelenų konsultavimo centrų 9 VAAC žemėlapis
Vulkanologija
|
333984
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Ulyt%C4%97l%C4%97%20%28Zarasai%29
|
Ulytėlė (Zarasai)
|
Ulytėlė – kaimas Zarasų rajono savivaldybėje, 3 km į šiaurės rytus nuo Samanių, Latvijos pasienyje, prie Kamariškių–Baraukos keliuko. Į šiaurę nuo kaimo – Samanių telmologinis draustinis, į pietus – Kamariškio ežeras.
Gyventojai
Šaltiniai
Zarasų rajono savivaldybės gyvenvietės
|
290233
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Latvijos%20dail%C4%97s%20akademija
|
Latvijos dailės akademija
|
Latvijos dailės akademija () – aukštoji dailės mokykla Rygoje, Kalpaka bulvāris 13.
Struktūra
Vaizduojamojo meno fakultetas: tapyba, grafika, tekstilė;
Vaizduojamojo plastinio meno fakultetas: skulptūra, keramika, stiklas, mada;
Dizaino fakultetas: funkcinis dizainas, metalo dizainas, interjeras;
Audiovizualinio meno fakultetas: vizualinė komunikacija, scenografija;
Dailės istorijos ir kultūros teorijos fakultetas: vaizduojamojo meno istorija ir teorija, restauracija.
Baigusieji gauna laipsnius:
humanitarinių mokslų meno bakalauras
humanitarinių mokslų meno magistras
meno daktaras
Istorija
Įsteigta 1921 m. V. Purvičio iniciatyva Aukštųjų dailės dirbtuvių, veikusių nuo 1919 m., pagrindu. Mintį Rygoje įkurti meno aukštąją mokyklą Vilhelmas Purvitis puoselėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, nuo 1909 m. vadovavęs Rygos meno mokyklai. 1915 m. vasarą evakuojantis mokykla buvo išvežta į Peterburgą ir faktiškai nustojo egzistavusi. Oficialus nutarimas steigti Latvijos dailės akademiją išleistas 1919 m. rugpjūčio 20 d. Tik sutvirtėjus nepriklausomai Latvijos Respublikai, atsirado galimybė įkurti dailės akademiją. Akademijos atidarymas vėlesniam laikui buvo atidėliojamas dėl patalpų trūkumo. Studijos prasidėjo tik po dvejų metų, akademijos oficialus atidarymas 1921 m. spalio 12 d. dėl lėšų trūkumo įvyko be iškilmingos ceremonijos. Iki pat 1940 m. aukštoji mokykla buvo įsikūrusi Geležinkelio valdybos pastate netoli Rygos centrinės stoties.
Latvijos dailės akademija turėjo Peizažinės tapybos (vadovas V. Purvitis, 1921–1944 m.), Figūrinės tapybos (vadovai J. R. Tilbergas, 1921–1932 m., Gedertas Eliasas, 1932–1944 m.), Dekoratyvinės tapybos (vadovas Janis Kuga, 1921–1944 m.), Grafikos (vadovai Richardas Zarinis, 1921–1938 m., Karlis Krauzė, 1938–1940 m.), Skulptūros (vadovai Konstantinas Rončevskis, 1921–1935 m., Karlis Zalė, 1936–1940 m.) ir Keramikos (vadovas Rudolfas Pelšė, 1924–1941 m.) meno studijas.
1944–1991 m. Latvijos TSR valstybinė dailės akademija, 1973–1988 m. Latvijos TSR valstybinė Zalkalnio dailės akademija. Iki 1991 m. buvo vienintelė akademijos rango dailės mokykla Baltijos šalyse. Iš viso tarpukario metais Latvijos dailės akademiją iš priimtų 860 studentų baigė 219, bet ne visi jie tapo žymiais menininkais.
Rektoriai
Vilhelmas Purvitis – 1921–1934 m.
Janis Kuga – 1934–1940 m., 1941–1944 m.
Otas Skulmė – 1940–1941 m., 1944–1961 m.
Leo Svempas – 1961–1974 m.
Janis Andris Uosis – nuo 1997 m.
Dėstytojai
Akademijoje dėstė: Karlis Miesniekas, Valdis Albergas, Romis Bemas, Borisas Berzinis, Nikolajus Breikšas, Karlis Brencenas, Inta Celminia, Burkardas Dzenis, Ludolfas Libertas, Janis Liepinis, Emilis Melderis, Konradas Ubanas, Valdemaras Tonė, Teodoras Zalkalnis, Karlis Zemdega
Studentai
Akademijoje studijavo: Valdis Albergas, Robertas Antinis, Ilzė Avuotinia, Georgas Barkanas, Biruta Baumanė, Borisas Berzinis, Ilmaras Blumbergas, Nikolajus Breikšas, Aleksandra Briedė, Ruta Bogustova, Inta Celminia, Lėja Davidova-Medenė, Arta Dumpė, Girtas Muižniekas, Agenesė Bulė.
Literatūra
Jānis Krastiņš, Ivars Strautmanis. Lielais Rīgas arhitektūras ceļvedis. – Rīga: Puse, 2002.
L. Bremša, A. Brasliņa, D. Bruģis, S. Pelše, I. Pujāte. Latvijas mākslas vēsture. – Rīga: Pētergailis, 2004.
Šaltiniai
Dailes
Švietimas Rygoje
|
5452
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Paslaugos%20lygio%20valdymas
|
Paslaugos lygio valdymas
|
Paslaugos lygio valdymas () – vienas iš svarbiausių ITIL procesų. Valdnat paslaugas, užtikrintina, kad paslaugos būtų pateiktos laiku ir tinkamai (t. y. tinkamu būdu, į teisingą vietą, pakankamu kiekiu). Paslaugos lygio valdymas neatsiejamai susijęs su visais paslaugų teikimo (, SD) procesais bei su dauguma kitų ITIL procesų. Viena iš svarbiausių paslaugų lygio valdymo sąvokų – paslaugos pateikiamumo įsipareigojimas (SLA).
Procesai, veikla
Svarbiausi paslaugų lygio valdymo procesai ir veiksmai yra:
Reguliarus egzistuojančių bei savalaikis planuojamų paslaugų peržiūrėjimas.
Derybos su klientais.
Reguliarus egzistuojančių bei savalaikis planuojamų kontraktų su trečiosiomis šalimis peržiūrėjimas.
SLA kūrimas ir įgyvendinimo stebėjimas.
Paslaugų gerinimo taisyklių ir proceso sukūrimas ir palaikymas.
Prioritetų (kokybės, kainos etc.) nustatymas.
Paslaugų augimo planavimas.
Dalyvavimas apmokestinimo procese, siekiant užtikrinti veiksmingai susigrąžinant patirtas sąnaudas.
Nuorodos
Prieinamumo valdymas
Kompiuteriai
Vadyba
en:Service Level Management
|
37368
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Budri%C5%A1kio%20e%C5%BEeras
|
Budriškio ežeras
|
Budriškio ežeras – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Rokiškio rajone, apie 10 km į rytus nuo Obelių, 0,2 km į šiaurę nuo Dirdų ežero. Ežero ilgis iš šiaurės į pietus – 0,15 km, plotis – iki 0,11 km. Altitudė 126,7 m. Šiaurinis krantas aukštas, pietinis – žemas, plyti pelkė, išteka upelis link Dirdų ežero (Kriaunos upės baseinas). Į vakarus įsikūręs Dirdų kaimas.
Šaltiniai
Rokiškio rajono ežerai
|
383555
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Liuksemburgo%20futbolo%20var%C5%BEybos%201991%E2%80%931992%20m.
|
Liuksemburgo futbolo varžybos 1991–1992 m.
|
Liuksemburgo futbolo varžybos 1991–1992 m.
prasidėjo 1991 m. rudenį, baigėsi 1992 m. pavasarį;
s turnyras prasidėjo 1991 m. rudenį, finalas įvyko 1992 m. pavasarį.
1991–1992 m. National Division
National Division – aukščiausioji futbolo lyga.
Čempionais tapo US Luxembourg.
Turnyrinė padėtis
Stipriųjų grupė:
US Luxembourg (28,5)
Avenir Beggen (27,5)
Spora Luxembourg (23,0)
Jeunesse Esch (20,5)
Aris Bonnevoie (18,0)
CS Grevenmacher (8,5)
Tarpinė A grupė:
7. Red Boys Differdange (14)
9. F91 Dudelange (12)
11. Progres Niedercorn (9)
13. AS Differdange (9)
15. CS Sanem (9)
17. Koeppchen Wormeldange (7)
Tarpinė B grupė:
7. Etzella Ettelbruck (12)
9. Fola Esch (12)
11. Swift Hesperange (11)
13. FC Wiltz (10)
15. CS Hollerich (10)
17. Jeunesse Hautcharage (5)
1991–1992 m. Liuksemburgo futbolo taurė
Liuksemburgo futbolo taurė – pagrindinis taurės turnyras Liuksemburge.
Taurę iškovojo Avenir Beggen.
Finalo ir pusfinalio rungtynės
Šaltiniai
Nuorodos
Rsssf.com
Foot.dk archyvas
Fussball-lux.lu
Liuksemburgo futbolo varžybos
Europos futbolo varžybos 1991–1992 m.
|
484849
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Adriano%20Celentano
|
Adriano Celentano
|
Adrijanas Čelentanas (, g. 1938 m. sausio 6 d. Milanas) – italų aktorius, režisierius, kompozitorius, dainininkas, televizijos laidų vedėjas ir visuomenės veikėjas. Jis yra vienas sėkmingiausių visų laikų Italijos atlikėjų, pardavęs daugiau kaip 150 milijonų albumų kopijų. Suvaidinęs daugiau kaip 30-yje kino filmų, jis 2 kartus buvo apdovanotas David di Donatello prizu kaip geriausias aktorius, o 1989 m. – Milano miesto apdovanojimu „Ambrogino d‘oro“. Jo vardu yra pavadintas asteroidas Nr. 6697, atrastas 1987 m.
Biografija
Kilmė ir jaunystė
Čelentanas gimė šeimoje, atsikrausčiusioje iš Apujos į Milaną ir buvo penktasis jų vaikas (motinai tuo metu buvo jau 44 metai). Sulaukęs dvylikos metų, jis metė mokyklą ir pradėjo dirbti įvairius pagalbinius darbus, kad padėtų sunkiai besiverčiančiai šeimai. Vienas iš tokių buvo laikrodininko padėjėjas ir pomėgis juos taisyti ilgainiui tapo jo pomėgiu.
Dar paauglystėje jis išsiskyrė savo gebėjimu juokinti žmones ir sesuo nusiuntė jį į antrininkų konkursą. Už amerikiečių komiko Džerio Luiso parodiją Čelentanas užėmė pirmą vietą ir laimėjo 100 tūkstančių lirų.
6 dešimtmečio viduryje Čelentanas susidomėjo tuo metu populiarėjančia rokenrolo muzika bei susipažino su Miki Del Prete, vėliau tapusiu jo prodiuseriu ir ilgamečiu bendražygiu. Jis pradėjo pats rašyti ir atlikti dainas, kurį laiką buvo grupės „I Ribelli“ nariu.
Muzikinė karjera
Pirmuoju Čelentano pasirodymu scenoje tapo 1957 m. gegužės 18 d. Milane vykęs rokenrolo konkursas, kuriame jis grojo su grupe „Rock Boys“. Visos dalyvaujančios grupės pristatė žinomų amerikiečių atliekamų dainų versijas, tačiau „Rock Boys“ atliko savo kūrybos dainą, su kuria ir laimėjo konkursą.
1958 m. liepą Čelentanas laimėjo Ankonoje vykusį muzikinį konkursą, o po dvejų metų pasirašė kontraktą su įrašų kompanija „Jolly“. 1960 m. pasirodė jo pirmasis albumas „Adriano Celentano con Giulio Libano e la sua orchestra“, tačiau netrukus atlikėjas buvo priverstas atlikti karinę tarnybą.
1961 m. sausį, gavęs specialų gynybos ministro Giulio Andreotti leidimą, Čelentanas pirmą kartą dalyvavo San Remo muzikos festivalyje su daina „Ventiquattromila baci“. Daina užėmė 2 vietą ir vėliau buvo išrinkta šalies dešimtmečio daina.
Metų pabaigoje Čelentanas nutraukė sutartį su įrašų kompanija ir kartu su bendraminčiais įkūrė savo, pavadindamas ją „Clan Celentano“. 1965 m. ji išleido 4-ąjį Čelentano albumą „Non mi dir“, parduotą daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. 1962 m. jis laimėjo „Cantagiro“ dainų konkursą, po kurio leidosi į gastroles po Prancūziją ir Ispaniją bei kaip televizijos laidų vedėjas debiutavo televizijoje.
1966 m. Čelentanas grįžo į San Remo festivalį su daina „Il ragazzo della via Gluck“, kuri, nors ir nepelnė apdovanojimų, tapo didžiuliu hitu ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Buvo išleistas to paties pavadinimo albumas, o po 2 metų atlikėjas 3 kartą dalyvavo konkurse. Daina „Canzone“ užėmė 3 vietą, tačiau vėl tapo labai populiari.
1967 m. buvo išleistas singlas „La coppia più bella del mondo“ (liet. „Gražiausia pora žemėje“), kurį Čelentanas atliko kartu su žmona, aktore Claudia Mori.
1968 m. pasirodė albumas „Azzurro/Una carezza in un pugno“, kuriame esanti daina „Azzurro“ tapo viena žinomiausių jo repertuare, vėliau perdainuota Gianni Morandi, Mina, Die Toten Hosen, Ricchi e Poveri ir kitų atlikėjų. 1970 m. Čelentanas dar kartą dalyvavo San Remo festivalyje, kuriame su Mori atliko dainą „Chi non lavora non fa l’amore“ ir pirmą kartą konkurse užėmė 1 vietą.
1972 m. pasirodžiusiame albume „I mali del secolo“ visos dainos buvo sukurtos paties Čelentano, o populiariausia jų tapo kompozicija „Un albero di trenta piani“. 1976 m. pasirodęs albumas „Svalutation“, kuriame atlikėjas pasisakė ir socialinėmis temomis, o darbas sulaukė populiarumo Prancūzijoje ir Vokietijoje.
1979 m., kuriant albumą „Soli“, jis pirmą kartą bendradarbiavo su kitu žinomu šalies atlikėju Totu Kutuniju, o jų bendras darbas tope išsilaikė net 58 savaites. 1980 m. jie kartu išleido dar vieną bendrą darbą – „Un po’ artista un po’ no“ (iš viso Cutugno parašė jam 30 dainų).
1984 ir 1986 m. buvo išleisti albumai „I miei americani “ ir „I miei americani 2 “, kuriuose jis atliko amerikiečių atlikėjų kūrinius, išverstus į italų kalbą.
Nuo 1987 m. iki 1991 m. Čelentanas tiek muzikinėje, tiek aktorinėje karjeroje padarė pertrauką, po kurios išleido albumą „Il re degli ignoranti“. Pritariančio vokalo partijas jame atliko jo vaikai, o tais pačiais metais atlikėjas išleido ir to paties pavadinimo knygą.
Devyniasdešimtaisiais jis nustojo filmuotis kine ir visą dėmesį sutelkė į muziką. 1994 m. pasirodė albumas „Quel punto“ ir atlikėjas vėl surengė gastroles ne tik Italijoje, bet ir užsienyje. Po metų buvo išleistas pirmas ir vienintelis remiksų albumas „Alla corte del remix“. 1997 m. rugsėjo 27 d. jis surengė koncertą Bolonijoje 23-ame Eucharistijos kongrese, kuriame dalyvavo ir popiežius Jonas Paulius II. 1998 m. jis kartu su atlikėja Mina išleido albumą „Mina Celentano“, kurio buvo parduota daugiau kaip 1,6 milijono egzempliorių.
2004 m. Čelentanas svečio teisėmis pasirodė San Remo muzikos festivalyje. 2007 m., švęsdamas savo 70-metį, jis išleido savo 40-ąjį solinį albumą „Dormi amore, la situazione non è buona“, o 2008 m. – dvigubą rinkinį „L’animale“, sudarytą iš 28 kompozicijų. 2011 m. lapkritį pasirodė kol kas paskutinis Čelentano albumas „Facciamo finta che sia vero“. 2012 m. jis dar kartą pasirodė San Remo festivalyje, kur atliko ne tik senas, bet ir naujas kompozicijas. Jo pasirodymas iki paskutinės akimirkos buvo laikomas paslaptyje, pradžioje jam priešinosi ir televizijos kanalas RAI, nes Čelentanas paskutiniu metu aštriai kritikavo valdžios politiką. Politinių pasisakymų jis neatsisakė ir pasirodymo metu, kuris vėliau sulaukė didelio atgarsio vietinėje spaudoje.
2012 m. Čelentanas surengė koncertines gastroles „Rock Economy“ Italijoje ir Europoje, o spalio 8-9 dienomis – grandiozinį pasirodymą Veronos amfiteatre, kurį tiesiogiai transliavo televizija, o jo įrašas išleistas CD ir DVD „Adriano Live“.
2013 m. vasario 19 d. savo oficialiame YouTube kanale Čelentanas patalpino naują dainą – „Ti fai del male“, – skirtą Italijos parlamento rinkimams, o lapkričio 19 d. – keturgubą rinktinį albumą „…Ardiano“, kuriame taip pat buvo ir naujų kompozicijų.
Karjera kine
Iš viso Čelentanas nusifilmavo 41 filme, iš kurių 4 pats režisavo. Jo debiutas sutapo su muzikinės karjeros pradžia – 1959 m., po metų jis pasirodė epizodiniame dainininko vaidmenyje garsiame Federico Fellini filme „La dolce vita“. Iki 1969 m. jis atlikdavo daugiausiai epizodinius vaidmenis (paprastai – dainininkų), kol sulaukė pripažinimo už vaidmenį juostoje „Serafino“.
Po šio filmo Čelentanas ėmė filmuotis nuolat – kasmet pasirodydavo mažiausiai vienas filmas su jo pasirodymu. Čelentanas filmavosi Sergio Corbucci („Blefas“), Dario Argento („Penkios dienos“) juostose, taip pat su aktoriais Anthony Quinn („Blefas“), Sophia Loren („Balta, raudona ir...“) bei kitais. 1975 m. pasirodė juosta „Yuppi Du“, kurią Čelentanas režisavo, parašė scenarijų, sukūrė muziką ir atliko pagrindinį vaidmenį. Kad sukurti filmą, jis net buvo priverstas užstatyti savo vilą. Juostoje taip pat vaidino jo žmona bei 3 vaikai, o restauruota versija 2008 m. buvo demonstruota Venecijos kino festivalyje.
1978 m. pasirodė biografinis filmas „Patrakėlis Džepo“, o Čelentanas pradėjo bendradarbiauti su režisierių duetu Castellano ir Pippolo, su kuriais vėliau sukūrė 8 filmus. Pirmuoju tapo skandalinga komedija „Dėdė Adolfas, pravarde Fiureris“.
1980 ir 81 m. pasirodė dvi juostos, kurioje Čelentanas vaidino kartu su populiaria aktore Ornella Muti – „Užsispyrėlio sutramdymas“ ir „Beprotiškai įsimylėjęs“. 1985 m. Čelentanas vėl režisavo, sukūrė muziką ir atliko pagrindinį vaidmenį – šį kartą fantastiniame miuzikle „Džoan Liuji“, kuris buvo supeiktas kritikų ir kino teatruose surinko vos pusę jam sukurti išleisto biudžeto. Didele finansine nesėkme tapo ir paskutinis filmas – „Jackpot“, – sukurtas 1992 m.
Darbas televizijoje
1987 m. Čelentanas televizijos kanale „Rai Uno“ vedė šou „Fantastico“ 8-ąjį sezoną, kurio metu kalbino įvairius žinomus žmones (atlikėją Elton John ar grupę Bee Gees).
1991 m. buvo sukurta laida „Adriano Celentano a Notte Rock“, kurios metu atlikėjas atsakinėjo į studijoje susirinkusių žiūrovų klausimus.
1999 m. pasirodė 4 laidų „Francamente me ne infischio“ ciklas, skirtas muzikinėms ir soclialinėms temoms. Laidą jis vedė kartu su aktore Francesca Neri, o jo je dalyvavo Joe Cocker, Tom Jones, David Bowie ir Goran Bregovic.
2001 m. televizijoje buvo rodoma autorinė jo programa „125 milioni di caz..te“. Vienos iš jų metu Čelentanas nesėkmingai pašoko, griuvo ir susilaužė koją, tačiau filmavimas nebuvo nutrauktas ir kitas laidas jis vedė sugipsuota koja.
2005 m. televizijoje buvo kuriamas dar vienas pokalbių šou „Rockpolitik“, kurį vedė Čelentanas. Jau pirma laida sulaukė didelio atgarsio, nes atlikėjas užsipuolė tuometinį šalies premjetą Silvijų Berluskonį, pavadindamas jį Korupcioni. Nepaisant didelio susidomėjimo (vien pirmą laidą matė daugiau kaip 11 milijonų žiūrovų), buvo parodytos vos 4 jos dalys.
Asmeninis gyvenimas
1963 m., filmuodamasis juostoje „Kažkoks keistas tipas“, Čelentanas susipažino su aktore Klaudija Mori. Dėl šios jis paliko savo tuometinę draugę Mileną Kantu ir 1964 m. liepos 14 d. su Mori paslapčia nuo žurnalistų susituokė Groseto miesto bažnyčioje. Jiedu susilaukė 3 vaikų: Rositos (g. 1965), Džakomo (g. 1966 m.) ir Rozalindos (g. 1968 m.). Džakomas tapo dainininku, o Rozalinda – aktore (žymiausias jos vaidmuo yra filme „Kristaus kančia“). Mori yra kompanijos „Clan Celentano“ direktorė.
Čelentanas yra didelis Milano Inter futbolo klubo gerbėjas, 2008 m. jis surengė pasirodymą koncerte, skirtame klubo 100-mečiui paminėti.
Čelentanas yra katalikas ir vegetaras.
Filmografija
I ragazzi del juke-box (1959)
Dai Johnny dai! (1959)
Juke box – Urli d’amore (1959)
Urlatori alla sbarra (1960)
La dolce vita (1960)
Sanremo – La grande sfida (1960)
Balliamo insieme il twist (1961)
Io bacio… tu baci (1961)
Il monaco di Monza (1963)
Kažkoks keistas tipas (1963)
Superapiplėšimas Milane (1964)
I malamondo (1964)
Per un pugno di canzoni (1966)
Serafino (1968)
La più bella coppia del mondo (1968)
Er Piu – Meilės ir peilių istorija (1971)
Balta, raudona ir... (1972)
Le cinque giornate (1973)
Emigrantas (1973)
Rugantino (1973)
Yuppi Du (1975)
Koks tavo ženklas? (1975)
Blefas (1976)
Culastrisce nobile veneziano (1976)
Kita dangaus pusė (1977)
Nesėkmingas paparacis (1977)
Dėdė Adolfas, pravarde Fiureris (1978)
Patrakėlis Džepo (1978)
Aksominės rankos (1979)
Šeštadienis, sekmadienis ir penktadienis (1979)
Užsispyrėlio sutramdymas (1980)
Viešbučio šeimininkė (1980)
Duok penkis (1980)
Tūzas (1981)
Beprotiškai įsimylėjęs (1981)
Bingo Bongo (1982)
Grand Hotel Excelsior (1982)
Segni particolari: bellissimo (1983)
Sing Sing (1983)
Jis blogesnis už mane (1984)
Joan Lui – Ma un giorno nel paese arrivo io di lunedì (1985)
Bambeklis (1986)
Jackpot (1992)
Diskografija
Studijiniai albumai
1960: Adriano Celentano with Giulio 1
1960: Furore
1962: Peppermint Twist
1963: A New Orleans
1965: Non mi dir
1966: La festa
1966: Il ragazzo della via Gluck
1968: Azzurro/Una carezza in un pugno
1968: Adriano rock
1969: Le robe che ha detto Adriano
1969: Pioggia di successi
1970: Il forestiero
1971: Er più – Storia d’amore e di coltello
1972: I mali del secolo
1973: La storia di uno… Adriano Celentano
1973: Nostalrock
1975: Yuppi du
1976: Svalutation
1977: Disco dance
1977: Tecadisk
1978: Ti avrò
1978: Geppo il folle
1979: Il concerto di Adriano
1979: Soli
1980: Un po' artista un po' no
1980: Tu non-mi lascerai
1981: Deus
1982: Uh… uh…
1982: Storia d’amore
1983: Atmosfera
1984: I miei americani
1985: Joan Lui
1986: I miei americani 2
1987: La pubblica ottusità
1991: Il re degli ignoranti
1994: Quel punto
1996: Arrivano gli uomini
1998: Mina Celentano
1999: Io non-so parlar d’amore
2000: Esco di rado e parlo ancora meno
2002: Per sempre
2004: C'è sempre un motivo
2005: C'è sempre un motivo + L’Indiano
2007: Dormi amore, la situazione non è buona
2011: Facciamo finta che sia vero
Rinkiniai
1969: Pioggia di successi
1970: Adriano hits
1973: La storia di uno… Adriano Celentano
1975: Il meglio di Adriano Celentano
1978: Celentanando
1979: Antologia ('57–'80)
1980: Il tempo se ne va compilation musica
1982: Il cinema di Adriano
1983: Le volte che Adriano è stato primo
1988: Antologia '57–'87 (6 discs)
1992: Superbest
1995: Alla corte del ReMix
1997: Le origini di Adriano Celentano vol. 1
1997: Und immer Azzurro – Seine 20 größten Erfolge 1962–1997
1999: Le origini di Adriano Celentano vol. 2
2000: Questa è la storia di uno di noi (cofanetto)
2001: Il cuore, la voce
2003: Le volte che Celentano è stato 1
2003: TRE
2005: Una stella in mezzo al ciel
2006: Le più belle canzoni di Adriano Celentano
2006: Unicamente Celentano
2008: L’animale
2010: Il ribelle rock!
2010: Il meglio di Adriano Celentano
2010: Antologia Italian Style
Apdovanojimai
Šaltiniai
Nuorodos
Oficiali svetainė
IMDb profilis
Italijos atlikėjai
Italijos aktoriai
Italijos kino režisieriai
|
115822
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Serebro
|
Serebro
|
Serebro (, Sidabras) – Rusijos pop muzikos grupė išgarsėjusi po dalyvavimo 2007 m. Eurovizijos dainų konkurse kuriame užėmė 3-iąją vietą. Grupę subūrė ir prodiusuoja garsus Rusijos prodiuseris Max Fadeev.
Eurovizijoje ši merginų grupė iškart grojo finale ir surinkusios 207 taškus užėmė trečiąją vietą.
Narės
Grupę sudaro:
Olga Seriabkina (g. 1985 m. Maskvoje) - jau nuo septynerių pradėjo mokytis šokti baletą. Būdama 17 gavo sportinių šokių meistro kandidato titulą. Olga yra profesionali vertėja iš anglų ir vokiečių kalbų. Rašo dainų tekstus grupei Serebro.
Katya Kiščiuk
Polina Favorskaya (g. 1991 m.) - baigė ekonomikos mokyklą. Taip pat dalyvavo realybės šou „Atostogos Meksikoje 2“.
Muzika
Nuo grupės susikūrimo momento buvo išleisti du studijiniai albumai: „OpiumRoz“ ir „Mama Lover“.
Nuorodos
Oficialus puslapis
Jelenos Temnikovos puslapis
„Serebro“ „Fadeev.ru“ puslapyje
apie „Serebro“ ESCKaz.com puslapyje
Merginų grupės
Popmuzikos atlikėjai
Rusijos atstovai Eurovizijoje
|
205395
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas%20Dambrauskas%20%281896%29
|
Antanas Dambrauskas (1896)
|
Antanas Dambrauskas (, 1896 m. gegužės 8 d. Kovališkiai prie Kauno – 1947 m. balandžio 16 d. Kaunas) – SJ, Lietuvos kunigas, teologas.
Biografija
Nuo 1918 m. jėzuitas, Jėzuitų misijų Vakarų Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje vienas organizatorių. Iki 1925 m. teologiją ir filosofiją studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, Novi Sonče, Krokuvoje ir Romoje, Popiežiškajame Grigaliaus universitete. 1923 m. įšventintas kunigu.
1925-1931 m. Albertino (Slanimo apskritis) jėzuitų misijos dvasios tėvas ir noviciato magistras, neounitų parapijos administratorius, 1931-1933 m. Popiežiškosios Rytų seminarijos Dubne (Voluinė) rektorius, 1933-1938 m. Rytų misijų superioras, 1938-1940 m. Albertino misijos rektorius. Antrojo pasaulinio karo metais kunigavo Šiauliuose, Pagryžuvio jėzuitų noviciato rektorius. Nuo 1944 m. dėstė teologiją ir filosofiją Kauno kunigų seminarijoje.
1927-1934 m. lotynų, lenkų ir rusų kalbomis paskelbė studijų apie misijų jėzuitų veiklą.
Šaltiniai
Lietuvos kunigai
Lietuvos teologai
Lietuvos jėzuitai
|
192624
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0auduva
|
Šauduva
|
Šauduva skirtingu metu vadintos:
Šeduva,
Šiauduva.
|
379145
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Suomijos%20futbolo%20var%C5%BEybos%201949%20m.
|
Suomijos futbolo varžybos 1949 m.
|
Suomijos futbolo varžybos 1949 m.
prasidėjo 1949 m. pavasarį, baigėsi 1949 m. rudenį;
s turnyras nevyko.
1949 m.
Mestaruussarja – aukščiausioji lyga.
1949 m. dalyvavo 12 komandų.
TPS Turku tapo šalies čempionais.
Galutinė lentelė
TPS Turku (34)
VPS Vaasa (33)
KIF Helsingfors (32)
VIFK Vaasa (27)
KTP Kotka (26)
TuWe Turku (21)
IKissat Tampere (20)
KuPS Kuopio (19)
HIFK Helsingfors (16)
HJK Helsinki (14)
HPS Helsinki (13)
TuTo Turku (9)
Nuorodos
Rsssf.com
Suomijos futbolo varžybos
Europos futbolo varžybos 1949–1950 m.
|
605498
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Parasolis
|
Parasolis
|
Parasolio tipo aukštasparnis monoplanas (pranc. parasol, liet. – „skėtis nuo saulės„) – monoplaninio lėktuvo konstrukcija su sparnu, esančiu virš fiuzeliažo ir su pastaruoju sujungtu statramsčiais, spyriais ar atramomis. Kai kuriose konstrukcijose (pvz., sklandytuve „Grunau Baby“) atitinkamos fiuzeliažo konsolės yra ištęstos į viršų ir kaip pilonas sujungtos su sparnu. Kitais atvejais fiuzeliažas ir sparnas jungiami keletu spyrių; dažnai naudojami ir šoniniai statramsčiai.
Konsturkcijos pavadinimas kilęs iš Pirmojo pasaulinio karo laikų naikintuvo Morane-Saulnier L, paprastai vadinto „Morane-Parasol“, kuriame viename pirmųjų buvo pritaikyta tokia schema.
Privalumai ir trūkumai
Šiai aerodinaminei orlaivio schemai, kaip ir visiems aukštasparniams, būdingas orlaivio stabilumas ir stabilumas skrydžio metu. Dėl šios priežasties XX amžiaus trečiajame ir, iš dalies, ketvirtajame, dešimtmetyje ji buvo taikoma orlaivių, įskaitant kovinius, konstrukcijoje. Kitas šio tipo orlaivių privalumas yra geras matomumas iš kabinos žemyn ir į šonus horizontalaus skrydžio metu. Tuo pat metu jie pasižymi dideliu pasipriešinimu dėl atramų bei galingos konsolės, jungiančios sparną ir fiuzeliažą, kas sumažina orlaivio greitį ir aerodinamines charakteristikas. Parasolio tipo orlaiviai, išskyrus tuos, kuriuose sparnas montuojamas už pilotų kabinos (paprastai – hidroplanai), pasižymi prastesniu matomumu pirmyn ir aukštyn, bei, viražo metu – viražo kryptimi.
Parasolio tipo konstrukcija dažnai naudojama statant hidroplano tipo hidroplanus. Aukštas sparnas ir galimybė ant jo montuoti variklius yra didelis privalumas hidroplanų statyboje, kur svarbu variklius pakelti kiek galima aukščiau nuo vandens paviršiaus. Vienas išraiškingiausių jos taikymo pavyzdžių – amerikietiškas hidroplanas (skraidanti valtis) PBY-5 Catalina. Kiti pavyzdžiai – japoniškas „Aichi H9A“, prancūziškas „Latécoère 500", vokiškas „Dornier Do 24“, sovietinis „Beriev Be-4“ su masyviu supaprastintu pilonu – konsole, jungiančia sparną ir fiuzeliažą, mažinančia atramų skaičių, taip sprendžiant orlaivio aerodinamikos problemas.
Šiuo metu lėktuvus pagal šią aerodinaminę schemą dažniausiai projektuoja ir gamina orlaivių kūrėjai mėgėjai.
Lietuvoje
Pirmaisiais lietuviškaos parasolio konstrukcijos orlaiviais laikytini Vokietijos įmonės „Albatros Flugzeugwerke" filiale Klaipėdoje „Allgemeine Flug–Gesellschaft" (A.F.G.) 1925 m. sukurtas Albatros L 65/Memel AFG 1 ir po poros metų A. Gustaičio sukurtas ANBO-II bei jį sekusi serija – ANBO-III, ANBO-IV, ANBO-V, ANBO-VI. Ši schema taikyta ir pirmuosiuose lietuviškuose sklandytuvuose, pvz 1932 m. Br. Oškinio sukurta vokiško sklandytuvo RRG Zögling lietuviška versija T-1 („Technikas“-1), T-2, BrO-3 „Pūkas“, BrO-4 „Rūta“ ir BrO-5 „Rūta-II“, Br. Oškinio, G. Miliūno ir A. Gyso konstrukcijos MO-1, MO-2, MOG, A. Paknio konstrukcijos P-1 „Uodas“, A. Paknio ir A. Gyso – dvivietis, vėliau motorizuotas PAGY-2 „Termikas”.
Po Antrojo Pasaulinio karo ši principinė schema Lietuvoje kurį laiką buvo naudojama sklandytuvų statyboje (pvz. BrO-9 „Žiogas", BrO-11), tačiau vėliau jos buvo atsisakyta geresnius aerodinaminius parametrus užtikrinančios vidursparnio konstrukcijos naudai.
Taip pat skaitykite
Monoplanas: (aukštasparnis, viršutinis vidursparnis (angl. shoulder wing), vidursparnis, žemasparnis, skraidantis sparnas);
Daugiasparniai: biplanas (dvisparnis, pusantrasparnis), triplanas, kvadraplanas, daugiasparnis, uždarasparnis (dėžinis sparnas, cilindrinis sparnas, plokščias žiedinis sparnas, plokščias rombo formos sparnas, sujungtas sparnas).
Literatūra
(EN) Dale Crane: Dictionary of Aeronautical Terms. Aviation Supplies & Academics, Inc, 2012, p. 379. ISBN 978-1560278641.
(DE) Heinz A. F. Schmidt: . 2. Auflage. transpress VEB Verlag für Verkehrswesen, Berlin 1972, p. 185.
(LT) Lietuvos sklandymo istorija, Pociūnai.lt.
(LT) A. Paknio sklandytuvas P-1 „Uodas“, https://www.youtube.com/watch?v=C9L10aaYx6M
Išnašos
Parasolis
Orlaivių konstrukcija
|
53779
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Encyclopediae%20seu%20orbis%20disciplinarum%20tam%20sacrarum%20quam%20profanarum%20epistemon
|
Encyclopediae seu orbis disciplinarum tam sacrarum quam profanarum epistemon
|
Encyclopediae seu orbis disciplinarum tam sacrarum quam profanarum epistemon () – lotyniškoji visuotinė enciklopedija, išleista 1559 m. Bazelyje.
Sudarytojas – P. Skalichas Likijskis. Terminas „enciklopedija“ žinyne buvo pirmą kartą paminėtas šiuolaikine prasme.
Visuotinės enciklopedijos
Lotyniškos enciklopedijos
Istoriniai žinynai
|
356285
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Kareivin%C4%97s%20%28Marijampol%C4%97%29
|
Kareivinės (Marijampolė)
|
Kareivinės – pietinė Marijampolės miesto dalis, esanti dešiniajame Šešupės krante, buvusių kareivinių teritorijoje.
Istorija
Marijampolės karinis miestelis pradėtas projektuoti 1873 m. Jis buvo pradėtas statyti 1888 m. ir baigtas XIX a. pabaigoje.
1941 m. rugsėjį ir 1942 m. pradžioje nacių Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Marcinkuose (kareivinių rajone) buvo nužudyta 5090 žydų ir sovietinių aktyvistų.
Šaltiniai
Marijampolės miesto dalys
|
625412
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Daugyven%C4%97s%20hidrografinis%20draustinis
|
Daugyvenės hidrografinis draustinis
|
Daugyvenės hidrografinis draustinis – saugoma gamtos teritorija (valstybinis draustinis) Pakruojo rajone, apima Daugyvenės slėnį tarp Stūriškių ir Rozalimo. Iš pietų ribojasi su Daugyvenės kraštovaizdžio draustiniu.
Įsteigtas 1992 m., siekiant išsaugoti negilaus salpinio slėnio stipriai vingiuotą Daugyvenės vidurupio atkarpą. Būdingos europinės svarbos buveinės: karbonatinių smėlynų pievos, šienaujamų mezofitų pievos, rūšių turtingi smilgynai, griovų ir šlaitų miškai, žolių turtingi eglynai, plačialapių ir mišrūs miškai, pelkėti lapuočių miškai, aliuviniai miškai.
Šaltiniai
Pakruojo rajono saugomos teritorijos
Lietuvos hidrografiniai draustiniai
|
426145
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Hahad%C5%BEima
|
Hahadžima
|
Hahadžima ( 'Motinos sala') – 2-a pagal dydį Ogasavaros (Bonino) salyno sala, priklauso Japonijai. Salos plotas siekia apie 21 km². Aukščiausios salos viršukalnės yra Čibusos k. (462 m) ir Sakaigatakės k. (443 m). Apie 50 km į šiaurę yra didžiausia salyno sala Čičidžima.
Administraciškai sala priskiriama Ogasavaros kaimui, kuris savo ruožtu priklauso Tokijo Ogasavaros subprefektūrai. Saloje gyvena apie 440 žmonių. Verčiamasi žvejyba, veikia valstybei priklausanti romo darykla.
Istorija
Hahadžimą, kaip ir kitas Bonino salas 1543 m. atrado ispanų jūrininkas Bernardas de la Toras (Bernardo de la Torre). Iš pradžių sala vadinta Karsto salos arba Hilsboro salos pavadinimais ir prieš tampant Japonijos dalimi buvo apgyvendinta europiečių. Antrojo pasaulinio karo metu saloje buvo įrengta įtvirtinimų, kurių liekanos tebestovi po šiai dienai.
Šaltiniai
Bonino salos
|
372533
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Danijos%20futbolo%20var%C5%BEybos%201954%E2%80%931955%20m.
|
Danijos futbolo varžybos 1954–1955 m.
|
Danijos futbolo varžybos 1954–1955 m.
prasidėjo 1954 m. rudenį, baigėsi 1955 m. pavasarį;
s turnyras prasidėjo 1954 m. rudenį, finalas įvyko 1955 m. pavasarį.
1954–1955 m. Pirmasis divizionas
Pirmasis divizionas ( – aukščiausia futbolo lyga šalyje.
Dalyvavo 10 klubų.
GF Arhus tapo šalies čempionais.
Turnyrinė padėtis
GF Arhus (25)
AB Kobenhavn (23)
Frem Kobenhavn (21)
KB Kobenhavn (18)
FB Esbjerg (18)
BK Koge (17)
B1909 Odense (16)
B1903 Kobenhavn (15)
IF Skovshoved (14)
BK Odense (13)
1954–1955 m. Danijos futbolo taurė
Danijos futbolo taurė – pagrindinis taurės turnyras Danijoje.
Finalo ir pusfinalio rungtynės
Šaltiniai
Nuorodos
Danskfodbold.com
RSSSF duomenų bazė
Danijos futbolo varžybos
Europos futbolo varžybos 1954–1955 m.
|
168414
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Filipin%C5%B3%20regionai%20ir%20provincijos
|
Filipinų regionai ir provincijos
|
Filipinai yra pasidaliję į tris salų grupes: Lusono, Visajų ir Mindanao. Šios yra skirstomos į 17 regionų, 81 provinciją, 136 miestus, 1494 savivaldybes.
Provincijų sąrašas
Manilos metropolis įtrauktas palyginimui, tačiau tai nėra regionas ar provincija.
<onlyinclude>
|
436463
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Beris%20%28Saudo%20Arabija%29
|
Beris (Saudo Arabija)
|
Beris – naftos gavybos rajonas šiaurės rytų Saudo Arabijoje, patenka į Persijos įlankos naftingąjį baseiną. Atrastas 1964 m. Nafta glūdi 2,2–2,3 km gylyje. Naftos tankis – 0,876 g/cm³. Spėjamos atsargos – 1,9 mlrd. tonų.
Šaltiniai
Saudo Arabijos geografija
Naftos telkiniai
|
50110
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Kachetija
|
Kachetija
|
Kachetija () – administracinis bei istorinis-geografinis regionas rytų Gruzijoje.
Geografija
Šiaurėje regioną riboja Didysis Kaukazo kalnagūbris ir Rusija, rytuose ir pietuose – Azerbaidžanas, vakaruose – Kartlija. Kachetija dalinama į dvi dalis: Vidinė Kachetija yra į rytus nuo Civ-Gomborio kalnų virtinės, o Išorinė Kachetija – į vakarus. Rytinėje dalyje didžiausia upė yra Alazanis, o vakarinėje – Joris.
Kachetija sudaro (2014):
Telavio rajonas (58 350 gyv.)
Achmetos rajonas (31 461 gyv.)
Kvarelio rajonas (29 827 gyv.)
Gurdžaanio rajonas (54 337 gyv.)
Lagodechio rajonas (41 678 gyv.)
Sagaredžo rajonas (51 761 gyv.)
Signachio rajonas (29 948 gyv.)
Dedoplisckaro rajonas (21 221 gyv.)
Regione:
9 miestai – Telavis, Achmeta, Gurdžaanis, Dedoflis Ckaro, Lagodechis, Sagaredžas, Signachis, Cnoris, Kvarelis.
1 miesto tipo gyvenvietė – Mirzaanis.
278 kaimai.
Gyventojų tankis – 28,2 žm./km². Gyventojai – gruzinai 85,2 %, azerbaidžaniečiai 10,2 %, Kistinai 1,75 %, Osetinai 0,79 %, armėnai 0,69 %, rusai 0,60 %. Vietiniai gruzinai daugiausia yra kachetinai, kalbantys vietiniu gruzinų kalbos dialektu.
Istorija
Nuo VIII a. pabaigos Kachetija buvo nepriklausoma kunigaikštystė. XI а. pradžioje buvo įjungta į suvienytą Gruzijos karalystę, bet mažiau kaip po dešimties metų vėl atskilo. XII a. pradžioje Kachetiją vėl, tik dabar jau ilgam prijungė Gruzijos karalius Davidas Statytojas (1089–1125).
Vėl nepriklausoma Kachetija tapo apie 1460 m., kai vieninga Gruzija suskilo.
1762 m. Kachetijos karalystė vėl susijungė su kaimyninę gruzinų Kartlio karalyste, o Telavis tapo vieningos Rytų Gruzijos Kartlio ir Kachetijos karalystės sostine. Jungtinę karalystę nusilpnino dažni Persijos puldinėjimai.
1801 m. Kartlio ir Kachetijos karalystę aneksavo Rusijos imperija.
1918–1921 m. Kachetija buvo nepriklausomos Gruzijos respublikos dalis. 1922–1936 m. ji buvo Užkaukazės TFSR dalis, o 1936–1991 m. – Gruzijos TSR dalis.
Nuorodos
Кахетия
Šaltiniai
Gruzijos regionai
Gruzijos istoriniai regionai
|
108712
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Gomati
|
Gomati
|
Gomati (), taip pat vadinama Gomti arba Gumti – upė Indijoje (ištakos Nepale); Gangos kairysis intakas. Prasideda Himalajų priekalnėse, Nepale, versmėse netoli Pilibheto. Teka Indo-Gangos žemuma Utar Pradešo valstija. Vasarą patvinsta, kartais itin smarkiai ir sukelia katastrofiškus potvynius. Upės vanduo naudojamas drėkinimui.
Prie Gomati įsikūrę Laknau, Sultanpuro ir Džaunpuro miestai. Upės vanduo užterštas pramoninėmis atliekomis.
Šaltiniai
Indijos upės
|
91302
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Chevrolet%20Sprint
|
Chevrolet Sprint
|
Chevrolet Sprint buvo perdaryta Suzuki Swift versija, parduodama JAV ir Kanadoje. JAV automobilis buvo pardavinėjamas nuo 1985 iki 1988 metų, o Kanadoje nuo 1985 iki 1991 metų. Sprint naudojo 1,0 l I3 variklį.
Sprint
Subkompaktiniai automobiliai
en:Geo/Chevrolet Metro
es:Chevrolet Sprint
|
469982
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vladimiras%20Simonko
|
Vladimiras Simonko
|
Vladimiras Simonko (g. 1964 m. gegužės 5 d. Kaune) – Lietuvos visuomenininkas.
Biografija
1986 m. baigė garso režisūrą kino filmų institute (Leningradas). 1986–1994 m. dirbo Lietuvos kino studijoje, buvo Lietuvos kinematografininkų sąjungos nariu.
1993 m. dekriminalizavus homoseksualius santykius buvo vienas Lietuvos gėjų lygos steigėjų, tapo pirmuoju pirmininku.
Baltic Pride (2010, 2013, 2016, 2019, 2022, 2024 m.) iniciatorius ir organizatorius.
Šaltiniai
Nuorodos
Susiję straipsniai www.delfi.lt
Lietuvos visuomenės veikėjai
|
258831
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Kovos%20menai
|
Kovos menai
|
Kovos menai – sporto šakos, pasižyminčios tarpusavio kova, grumtynėmis be šaunamųjų ginklų dažniausiai tarp dviejų asmenų. Šių menų studijavimo tikslai įvairūs, tačiau bendriausi yra fizinės pergalės prieš kitus asmenis užsitarnavimas, savigynos bei kitų gynybos nuo potencialios grėsmės tobulinimas. Tolimuosiuose Rytuose koviniai menai turi tiesioginį ryšį su hinduizmo, budizmo, daoizmo, konfucianizmo, šintoizmo religijomis bei šiuo regiono tautų tradicijomis.
Kovos menų arba kempo terminas Europoje atsirado tik XV a., nors Rytuose jis vyravo jau gilioje senovėje.
Kiekvienas kovinis menas turi savitą stilių, unikalius bruožus, darančius jį išskirtiniu, tačiau visų bendra savybė yra sistemingas technikos panaudojimas kovoje. Skiriasi mokymo metodai, į kurių gretas įtraukiami sparingai (kautynės treniruočių metu), koviniai technikos rinkiniai (rytuose žinomi kaip kata), šaltųjų ginklų panaudojimas, fizinės galios išbandymai bei psichologijos studijavimai.
Ištakos
Kinų kovos menai siekia gilią senovę ir jų atsiradimas priskiriamas maždaug 200 m. pr. m. e. „Geltonojo imperatoriaus“ (cin shi hvang di) valdymo metais, nors ir prieš tai jau buvo žinomi gynybos, atakos bei medžioklės metodai kaip išgyvenimo būdas. Todėl patys kinai tiksliai ir nežino savo kaip nacionalinės vertybės tikslios atsiradimo datos – visa tai vystėsi kartu augant visuomenei. Taip metai iš metų jie buvo perduodamas iš rankų į rankas ir per daugelį amžių atsirado (taip pat ir išnyko) daug kovos metodų, stilių, kurių šiandien yra žinomi keli šimtai.
Kovos menų klasifikacija
Kovos menai skirstomi įvairiai:
į tarptautines ir nacionalines rūšys, tarptautiniai koviniai menai studijuojami daugumose pasaulio šalių, nacionaliniai būdingi tik tam tikrai tautai, grupei žmonių;
į kovos menus, kuriuose nenaudojami ir naudojami ginklai: kardai, špagos, lazdos, katanos, nunčiakai.
Tarptautinės rūšys
Be ginklų
Boksas
Laisvosios imtynės
Dziudo
Karatė
Sumo
Muay Thai
Aikido
Iaido
Tai či
Wu Dang
Jukado
Su ginklais
Fechtavimas
HEMA
Nacionalinės rūšys
Be ginklų
Tekvondo
Džiudžitsu
Kapueira
Braziliškas Džiu-Džitsu
Su ginklais
Silambam
Niat-Nam
Kendo
eskrima
Kendžiutsu
Kyudo
Nuorodos
http://www.akban.org/ Kovos menų enciklopedija (angl.)
|
389939
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Poroslai
|
Poroslai
|
Poroslai () – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Choroščiaus valsčiuje, Balstogės apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Per kaimą eina Via Baltica kelias. Nuo XIII–XIV a. iki 1569 m. Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei.
Choroščiaus valsčius
|
97678
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Burbuol%C4%97
|
Burbuolė
|
Burbuolė – paprastasis augalų žiedynas.
Burbuolės ašis stora ir mėsinga, žiedai bekočiai. (ajeras, kalija, kukurūzas, žinginys).
Žiedas
|
551870
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Darbhanga
|
Darbhanga
|
Darbhanga () – miestas šiaurės rytų Indijoje, Biharo valstijoje, 100 km į šiaurės rytus nuo Patnos, Kamalos kairiajame krante, istoriniame Mithilos krašte. Maisto (cukraus, tabako), džiuto pramonė. Prekyba apylinkėse auginamais ryžiais, sormis, cukranendrėmis, tabaku. Veikia Kamešvara Singho Darbhangos sanskrito (įkurtas 1961 m.) ir Lalito Narajano Mathilos (įkurtas 1971 m.) universitetai, Čandradhario muziejus (miniatiūrų, raižinių, monetų, ginklų, liaudies meno kolekcijos).
Istorija
Darbhanga pradėjo kurtis XVI a., kai tapo maithilių valdomos Darbhangos karalystės sostine. Britai miesto teises Darbhangai suteikė 1864 m.
Šaltiniai
Biharo miestai
|
226826
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/KamAZ-43253
|
KamAZ-43253
|
KamAZ-43253 – bortinis vilkikas gaminamas Kamos Automobilių Gamykloje (KamAZ).
Techniniai duomenys
Ratų formulė – 4х2
Svorio parametrai
Sukomplektuoto sunkvežimio masė, kg – 7090
Keliamoji galia, kg – 7500
Pilna masė, kg – 14740
Variklis
Modelis – KAMAZ 740.31-240 (Euro-2)
Tipas – dyzelinis su turboįputimu
Galia kW(a.j.) – 176(240)
Cilindrų skaičius ir išdėstymas – 8, V-formos
Darbinis tūris, l – 10,85
Pavarų dėžė
Tipas – mechaninė
Pavarų skaičius – 10
Kabina
Tipas – įrengta virš variklio
Įranga – be miegamosios vietos
Ratai ir padangos
Ratų tipas – diskiniai
Padangų tipas – pneumatinės, kamerinės
Padangų dydis – 11.00 R20 (300 R508)
Platforma
Platforma bortinė, su metaliniais atlošiamais bortais
Vidiniai išmatavimai, mm – 5189х2330
Bortų aukštis, mm – 445
Bendros charakteristikos
Didžiausias greitis, km/h – 90
Maksimali galima sunkvežimio įveikimo įkalnė, % ne mažiau, – 25
Posūkio spindulys, m – 10
Nuorodos
Oficiali svetainė
43253
|
465387
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonatan%20Cerrada
|
Jonatan Cerrada
|
Jonatan Cerrada Moreno (g. 1985 m. rugsėjo 12 d. Lježe) – Belgijos dainininkas, žinomas ne tik gimtojoje Belgijoje, bet ir Prancūzijoje ir Ispanijoje.
Biografija
Jonatan Cerrada gimė Lježe ispanų šeimoje. Turi keturis brolius ir seseris – Julien, Rafaël, Audrey ir Rachel. Būdamas aštuonerių metų, pradėjo dainuoti operos teatre Opéra Royal de Wallonie Lježo mieste, kur jis dainavo šešerius metus.
2003 metais Cerrada laimėjo prancūzų televizijos šou À la Recherche de la Nouvelle Star. Tų pačių metų rugsėjį atlikėjas išleido debiutinį albumą „Siempre 23“, kuris sulaukė sėkmės Prancūzijoje ir Belgijoje. Jonatan laisvai kalba prancūzų ir ispanų kalbomis.
2004 m. gegužės mėn. jis atstovavo Prancūzijai 2004 m. „Eurovizijos“ dainų konkurse su balade „À chaque pas“. Atlikėjas konkurso finale užėmė 15 vietą, surinkęs 40 taškų.
2014 m. lapkričio mėn. Jonatan Cerrada baigė savo muzikinę karjerą, po tragiškos jo vyresniojo brolio Julien mirties 2014 m. gegužę.
Diskografija
Albumai
Siempre 23 (2003)
La Preuve du contraire (2005)
Šaltiniai
Nuorodos
Oficiali svetainė – jonatan-cerrada.net
|-
Belgijos atlikėjai
Prancūzijos atstovai Eurovizijoje
2004 m. Eurovizijos dalyviai
|
552399
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vegalta%20Sendai
|
Vegalta Sendai
|
„Vegalta Sendai“ () – Japonijos futbolo klubas iš Sendajaus.
Istorija
Klubo ištakos siekia 1988 m. Kitados rungtyniavo J2 lygoje, o vėliau pateko į aukščiausią lygą.
Pasiekimai
Sezonai
|}
Šaltiniai:
Sudėtis
Atnaujinta: 2019 m. rugsėjo 6 d.
Šaltiniai
Nuorodos
Oficiali klubo svetainė
Globalsportsarchive
J.League svetainė
SOCCERWAY
SOFASCORE
FLASHSCORE
Transfermarkt
RSSSF sezonai
Vegalta Sendai
|
320123
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Povilas%20Dobkevi%C4%8Dius
|
Povilas Dobkevičius
|
Povilas Dobkevičius (g. 1947 m. sausio 18 d. Kaune) – Lietuvos dailininkas vitražistas.
Biografija
Mokėsi Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokykloje. 1973 m. baigė monumentaliąją dekoratyvinę tapybą Vilniaus dailės institute, vadovas Algimantas Stoškus. Baigęs institutą liko dirbti tapybos katedroje, bet buvo paimtas į armiją. 1975-2000 m. Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) dėstytojas.
Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narys.
Kūryba
Nuo 1973 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Švedija, Olandija). Svarbesni sukurti darbai Šiauliuose: P.Višinskio viešojoje bibliotekoje freska „Metraštininkas“ (su J. Dobkevičiene, 1979 m.), vitražai Valstybiniame banke (1981 m., vandalų sunaikintas), 13 vitražų Vandentiekio bokšte (1986 m.), kavinėje „Saulutė“ (1988 m., vandalų sunaikintas), Verslo mokymo centre (1998 m.), Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių skyriuje (2006 m.) ir kt. Tapybos darbą „Zapyškis“ (tempera, 1974-1975 m.) saugo Lietuvos dailės muziejus.
Šaltiniai
Lietuvos dailininkai
Lietuvos vitražistai
Lietuvos pedagogai
|
301506
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Osnabriukas
|
Osnabriukas
|
Osnabriukas () – miestas Vokietijos šiaurės vakaruose. Trečiasis pagal dydį Žemutinėje Saksonijoje (po Hanoverio ir Braunšveigo). 163 286 gyventojų (2008 m.). Jis yra tarp Miunsterio ir Brėmeno prie sienos su Šiaurės Reinu-Vestfalija.
Istorija
Osnabriukas plėtėsi kaip turgaus vieta šalia vyskupystės centro, kurį įkūrė Karolis Didysis, frankų karalius, 780 m. Prieš 803 m. miestas tapo Osnabriuko vyskupo-princo sostinė. Nors tiksli data nežinoma, manoma, kad Osnabriukas yra seniausia vyskupystė Žemutinėje Saksonijoje.
Teigiama, kad 804 m. Karolis Didysis čia įkūrė Gymnasium Carolinum (mokyklą). Tokiu atveju tai būtų seniausia mokykla Vokietijoje. Tačiau daug istorikų mano, kafd tai teigiantis dokumentas suklastotas.
Arnulfas Karintietis 889 m. miestui suteikė verslo, muitų ir monetų kalimo privilegijas. Osnabriukas pirmąkart pavadintas "miestu" 1147 m. Po 1157 m. Frydrichas I Barbarosa suteikė įtvirtinimų privilegiją (Befestigungsrecht). Dalis viduramžių įtvirtinimų ir daug bokštų išliko iki šių dienų. XII a. Osnabriukas tapo Hanzos sąjungos ir Vestfalijos miestų federacijos nariu.
Daugiausiai raganų medžioklių mieste įvyko 1561-1639 m., kuomet dėl Reformacijos ir religinių karų buvo didelė socialinė įtampa. 1582 m., valdant merui Hamacheriui (1565–1588 m.), buvo nužudytos 163 moterys, apkaltinus raganavimu ir sudeginus. Kai Dr. Pelsneris buvo meras 1636–1639 m. daugiau nei 40 moterų buvo nužudyta. Iš viso dėl ragananimo buvo nužudyta 276 moterys ir 2 vyrai.
1632 m. gimnazijos vietoje įkurtas Jėzuitų universitetas. Po metų jį uždarė švedai. 1643-1648 m. Miunsteryje ir Osnabriuke vykusios derybos baigėsi Vestfalijos taika.
1803 m. miestas atiteko Hanoverio elektoratui Vokietijoje vykstant sekuliarizacijai, o 1806 m. trumpam Prūsijos karalystei. Osnabriukas priklausė Vestfalijos karalystei 1807–1810 m., kol atiteko Pirmajai Prancūzijos imperijai. Po Napoleono karų miestas tapo Hanoverio karalystės dalimi 1815 m.
1866 m. po Austrijos-Prūsijos karo, Osnabriukas atiteko Prūsijai ir įėjo į Hanoverio provinciją. Po Antrojo Pasaulinio karo Vakarų Vokietijai peržiūrėjus žemių ribas, Osnabriukas atiteko Žemutinei Saksonijai 1946 m.
Turistiniai objektai
Rotušė
Švento Petro katedra, pastatyta XI a. Ji turėjo du fasado bokštus, kurie iš pradžių buvo tokio pat dydžio. 1502-1543 pietvakarių bokštas buvo padidintas, kad jame tilptų varpai.
Heger Tor ("Heger Vartai"), paminklas Osnabriuko kariams, kurie žuvo Vaterlo mūšyje (1815 m.).
Bucksturm, seniausias bokštas mieste, anksčiau miesto sienų dalis. Čia kalėdavo moterys, apkaltintos raganavimu.
Ruwe Fontanas" (1985 m.), sukurtas miesto 1200 metų jubiliejui.
Gladiatorius 2000 (1986 m.), didelis paveikslas (45 × 6 m), kurį nutapė Nicolae Covaci.
Felix Nussbaum Haus, galerija ir muziejus, skirtas žydų menininkui ir tapytojui Felix Nussbaum, kuris mirė per Holokaustą.
Kalkriese Museum, esantis Teutonų miške, kur germanų gentys, vadovaujamos Arminijaus sunaikimo tris romėnų legionus. Čia yra mūšio lauke iškastų artefaktų.
Įžymūs žmonės
Osnabriuke gimė rašytojas Erich Maria Remarque, tapytojai Friedrich Vordemberge-Gildewart ir Felix Nussbaum. Čia gimė ir užaugo britų karalius Jurgis I, be to poetas Johann Ernst Hanxleden, Vokietijos prezidentas Christian Wulff. Iš Osnabriuko kilęs regio muzikantas Džentelmenas, grupė Waterdown, aktorė Birgitta Tolksdorf, iškilusi Amerikos televizijoje aštuntame dešimtmetyje, Peter van Pels, Anos Frank meilės objektas. Garsus vokiečių teatro ir kino aktorius Mathias Wieman irgi kilęs iš šio miesto.
Iš Osnabriuko yra aukšto rango politikų: Vokietijos prezidentas Christian Wulff, kancleris Olaf Scholz.
Miestų partnerystė
Osnabriuko miestai-partneriai:
Harlemas, Olandija, nuo 1961 m.
Anžė, Prancūzija, nuo 1964 m.
Derbis, Jungtinė Karalystė, nuo 1976 m.
Greifsvaldas, Vokietija, nuo 1988 m.
Tverė, Rusija, nuo 1991 m.
Evansvilis, JAV, nuo 1991 m.
Gvangmjeongas, Pietų Korėja, nuo 1997 m.
Čanakalė, Turkija, nuo 2004 m.
Vila Realas, Portugalija, nuo 2005 m.
Hefėjus, Kinija, nuo 2006 m.
Nuorodos
Oficiali Osnabriuko miesto svetainė (vokiečių, prancūzų, anglų, olandų, potugalų, turkų, rusų, lenkų, ispanų, italų, švedų k.)
Vokietijos universitetiniai miestai
|
346855
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas%20Stasinas
|
Juozas Stasinas
|
Juozas Stasinas (g. 1938 m. rugpjūčio 25 d. Radvietyje, Kvėdarnos valsčius, Tauragės apskritis) – Lietuvos žurnalistas, redaktorius, leidėjas, ekologas.
Biografija
Nuo 1945 m. lankė Okslindžių pradinę mokyklą, baigė Šilutės darbo jaunimo vidurinę mokyklą. 1964 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo žurnalisto specialybę. 1963–1966 m. Gamtos apsaugos komiteto prie LSSR MT vyr. inspektorius gamtos apsaugos propagandai. 1966–1991 m. Lietuvos gamtos apsaugos draugijos respublikinės tarybos pirmininko pavaduotojas, žurnalo „Mūsų gamta“ redakcinės kolegijos narys.
Nuo 1989 m. laikraščio „Tėviškės gamta“ steigėjas, redaktorius, vyr. redaktorius, leidyklos „ABO“ įkūrėjas. 1995 m. Vaižganto Lietuvai pagražinti draugijos atkūrėjas ir pirmosios valdybos pirmininko pavaduotojas. 2005 m. Lietuvos gamtos bičiulių asociacijos steigėjas ir valdybos pirmininkas. Lietuvos žurnalistų sąjungos, Meno kūrėjų asociacijos, Lietuvos žuvininkų sąjungos valdybos, Šilalės kraštiečių draugijos Vilniuje tarybos narys. Daugiausia rašo gamtosaugos, ekologijos, ekologinės kultūros ugdymo temomis, parengė vienas ar su kitais autoriais per 10 knygų, brošiūrų, atspausdino per 200 straipsnių.
Bibliografija
Kol nevėlu: straipsnių rinkinys. – Vilnius: Mintis, 1970. – 112 p.: iliustr.
Lietuvos sparnuočiai: straipsnių rinkinys. – Vilnius: Mintis, 1973. – 80 p.: iliustr.
Gamtos apsauga ir mokykla: straipsnių rinkinys / Juozas Stasinas, Elena Šapokienė. – Kaunas: Šviesa, 1975. – 134 p.
Lietuvos TSR rezervatai ir draustiniai: metodinė medžiaga / Jonas Sasnauskas, Juozas Stasinas. – Vilnius, 1978. – 72 p.
Poilsio organizavimas ir gamtos apsauga. – Vilnius, 1979. – 158 p.: iliustr.
Ekologinės kultūros ugdymas: metodinės rekomendacijos / Bronislovas Ausiejus, Juozas Stasinas. – Vilnius: Lietuvos gamtos apsaugos draugija, 1981. – 95 p.
25 visuomeninės gamtosaugos metai / Karolis Jankevičius, Juozas Stasinas. – Vilnius, 1986. – 67 p.
Gamtosauga – visų rūpestis / Vytautas Simniškis, Juozas Stasinas. – Vilnius: Lietuvos gamtos apsaugos draugija, 1988. – 53 p.: iliustr.
Lietuvos aplinkosaugos raida / Karolis Jankevičius, Juozas Stasinas. – Vilnius: ABO, 2000. – 319 p.: iliustr. – ISBN 9986-427-16-9
Gamtojautos ir gamtamokslinio darbo pradų ugdymas mokykloje: regioninių konferencijų medžiaga / Algirdas Stanaitis, Juozas Stasinas. – Vilnius: ABO, 2007. – 143 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-427-18-6
Gamtos riterio lobiai: atsiminimų knyga apie gamtosaugininką Viktorą Bergą / Karolis Jankevičius, Juozas Stasinas. – Vilnius: Gamtos bičiulių asociacija, 2007. – 231 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-427-20-9
Įvertinimas
1974 m. Lenkijos gamtos apsaugos lygos medalis
1980 m. LTSR gamtos apsaugos draugijos žymūnas
1983 m. medalis „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai“
1985 m. LTSR nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas
1988 m. LTSR gamtos apsaugos draugijos garbės narys
1998 m. DLK Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medalis
2002 m. Česlovo Kudabos premija
2002 m. Juozo Kazicko premija
2005 m. Meno kūrėjas
2013 m. Lietuvos žuvininkų sąjungos garbės narys
2013 m. aukščiausiojo laipsnio Nusipelniusio aplinkosaugininko ženklas
2013 m. medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“
Šaltiniai
Lietuvos redaktoriai
Lietuvos ekologai
|
33808
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilaini%C5%B3%20seni%C5%ABnija
|
Vilainių seniūnija
|
Vilainių seniūnija – administracinis-teritorinis vienetas Kėdainių rajono savivaldybės, į šiaurės rytus nuo Kėdainių miesto.
Geografija
Seniūnija išsidėsčiusi Nevėžio upės slėnyje. Didžiąją dalį teritorijos užima dirbama žemė. Lančiūnavos, Aristavos miškai. Pagrindinės upės – Nevėžis, Malčius, Brasta.
Istorija
Seniūnija įkurta 2001 m. birželio 1 d. iš naikinamos Aristavos seniūnijos ir dalies Kėdainių kaimiškosios seniūnijos.
|-
| 2009-09-01 || 180 || 4496 || 53 kaimai, 6 viensėdžiai
|-
| 2011 m. || || 3618 || 52 kaimai, 6 viensėdžiai
|-
| 2016-08-13 || || || 53 kaimai, 6 viensėdžiai
|-
| 2021 m. || || 3090 || 19 gyvenviečių, turinčių >9 gyventojus
|}
Ūkis
Įvairus žemės ūkis (svarbiausia Aristavos ŽŪB), sodininkystė (Apytalaukyje), daržininkystė, medienos apdirbimas ir miškininkystė (Lančiūnavoje). LŽŪU Vandens ūkio institutas (Vilainiuose).
Paveldas
Kultūrinis:
Apytalaukio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia;
Lančiūnavos Šv. Mergelės Marijos bažnyčia;
Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčia;
Lančiūnavos dvaras ir parkas;
Apytalaukio dvaras ir parkas;
Stasinės dvaras;
Česlovo Milošo ir Juozo Urbšio gimtinė Šeteniuose;
Zavišinės dvaro sodybos liekanos;
Aristavos dvaro sodybos liekanos;
1863 m. sukilėlių kapas, etnografinė sodyba Šventybrastyje;
Dvarčininkų kaimo senosios kapinės;
Partizanų žūties vietos, vadavietės prie Gineitų, Milžemių miškuose;
P. Lukšio žūties vieta Taučiūnuose;
Mozaika „Medis“ ant pastato Lančiūnavoje.
Gamtinis:
Senovės baltų šventvietės vietovė ir senieji Šventybrasčio ąžuolai;
Lančiūnavos miško botaninis draustinis su šimtamečiu uosynu;
Šventybrasčio kraštovaizdžio draustinis;
Lančiūnavos miško biosferos poligonas.
Gyvenvietės
Seniūnijos gyvenvietės (sąrašas sudarytas 2022-01-31 „Registrų centro“ ir 2011–2021 m. gyventojų surašymų duomenimis):
|-
| Alksnėnai, k. || || 5
|-
| Apytalaukis, k. || 91 || 91
|-
| Aristava, k. || 410 || 489
|-
| Aristavėlė, k. || || 6
|-
| Bajėniškis, k. || || 2
|-
| Baliniai, k. || || 0
|-
| Bičkai, k. || || 7
|-
| Bubleliai, k. || || 0
|-
| Bubliai, k. || 30 || 29
|-
| Bučioniai, k. || || 0
|-
| Būdai, k. || || 10
|-
| Daukainiai, k. || 22 || 40
|-
| Dilgiai, k. || || 1
|-
| Dvarčininkai, k. || || 5
|-
| Galkantai, k. || 29 || 12
|-
| Gegužinė, vs. || || 0
|-
| Gineitai, k. || 42 || 63
|-
| Girelė, k. || || 0
|-
| Juodkiškiai, k. || || 0
|-
| Katkai, k. || 30 || 36
|-
| Kėžiai, k. || || 0
|-
| Koliupė, k. || 30 || 30
|-
| Kūjėnai, k. || || 17
|-
| Laiveliai, k. || || 0
|-
| Lančiūnava, k. || 450 || 503
|-
| Ledai, k. || || 0
|-
| Lepšynė, k. || || 0
|-
| Medvėdai, k. || || 0
|-
| Melagiai, k. || || 0
|-
| Melninkai, k. || || 0
|-
| Milžemiai, k. || || 8
|-
| Pagojys, k. || || 0
|-
| Peiksva, k. || || 0
|-
| Pliupai, k. || || 4
|-
| Puplaukiai, k. || || 0
|-
| Repengiai, k. || 17 || 7
|-
| Rudžiai, k. || 48 || 61
|-
| Skerdikai, k. || || 0
|-
| Stasinė, k. || 71 || 100
|-
| Stebuliai, k. || 22 || 35
|-
| Stuobriai, k. || || 0
|-
| Šeteniai, k. || 21 || 31
|-
| Šlaitkalnis, k. || || 3
|-
| Šventybrastis, k. || 102 || 144
|-
| Taučiūnai, k. || 61 || 60
|-
| Tiskūnai, k. || 334 || 427
|-
| Užlukiai, k. || || 2
|-
| Užmiškis, k. || || 0
|-
| Valkaičiai, k. || || 6
|-
| Vasariškiai, k. || 77 || 46
|-
| Vilainiai, k. || 1157 || 1330
|-
| Zavišinė, k. || || 8
|-
| Zutkiai, k. || || 0
|}
Panaikintos gyvenvietės
Antapolis
Džiugailiai
Marijanka
Norušiai
Pušinė
Seniūnaitijos
2009 m. įsteigtos 5 seniūnaitijos:
Aristavos seniūnaitija: Aristavėlės k., Aristavos k., Bajėniškio k., Bublelių k., Bublių k., Daukainių k., Dilgių k., Dvarčininkų k., Gegužinės vs., Katkų k., Kėžių k., Melagių k., Pušinės vs., Skerdikų k., Stebulių k., Taučiūnų k., Užlukių k., Valkaičių k., Zutkių k.
Lančiūnavos seniūnaitija: Alksnėnų k., Būdų k., Girelės k., Lančiūnavos k., Medvėdų k., Milžemių k., Pliupų k., Puplaukių k., Rudžių k., Stasinės k., Stuobrių k.
Šventybrasčio seniūnaitija: Balinių k., Bučionių k., Grąžčių k., Kūjėnų k., Lepšynės k., Norušių k., Peiksvos k., Šetenių k., Šlaitkalnio k., Šventybrasčio k., Zavišinės k., Užmiškio k.
Tiskūnų seniūnaitija: Antapolio k., Apytalaukio k., Bičkų k., Džiugailų k., Galkantų k., Gineitų k., Laivelių k., Marijankos k., Melninkų k., Pagojo vs., Repengių k., Tiskūnų k., Užvalkių k. dalis, Vasariškių k.
Vilainių seniūnaitija: Juodkiškių vs., Ledų vs., Koliupės k., Vilainių k.
Šaltiniai
Kėdainių rajono savivaldybės seniūnijos
|
332855
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0ilos
|
Šilos
|
Šilos – kaimas Kelmės rajono savivaldybėje, 10 km nuo Naudvario.
Gyventojai
Šaltiniai
Kelmės rajono savivaldybės gyvenvietės
|
497946
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Karpo%C4%8Diai
|
Karpočiai
|
Karpočiai (Phacochoerus) – kiaulinių (Suidae) šeimos, Suinae pošeimio gentis. Genties atstovai aptinkami atvirose ir pusiau atvirose buveinėse, Užsachario Afrikoje.
Gentyje yra šios rūšys:
Afrikinis karpotis (Phacochoerus africanus)
Karpotis (Phacochoerus aethiopicus)
Galerija
Kiauliniai
|
38354
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Gediminas%20Purlys
|
Gediminas Purlys
|
Gediminas Purlys (1948 m. rugpjūčio 28 d. Pašventyje, Anykščių rajonas – 2014 m. gegužės 21 d. Klaipėdoje) – Lietuvos choro dirigentas, pedagogas.
Biografija
Architekto Evaldo Purlio (g. 1941) brolis. 1955–1967 m. choro dirigavimo mokėsi M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (dėst. Antanas Jozėnas). 1967–1971 m. choro dirigavimo studijas tęsė LSSR konservatorijoje (doc. Nadeždos Kazakauskienės klasė). Studijuodamas Vilniuje dirbo Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų mišriojo choro „Tauras“ ir Vilniaus statybininkų kultūros rūmų mišriojo choro chormeisteriu-koncertmeisteriu. 1970–1972 m. Vilniaus statybininkų kultūros rūmų moterų choro „Eglė“ ir Lietuvos aklųjų draugijos kamerinio choro chormeisteris. 1971–1972 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos katedros choro dirigavimo dėstytojas. 1975–1978 m. choro dirigavimo žinias gilino Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos neakivaizdinėje asistentūroje-stažuotėje (prof. K. Pticos klasė).
Nuo 1972 m. rudens LSSR konservatorijos Klaipėdos fakultetų choro dirigavimo dėstytojas, nuo 1975 m. vyr. dėstytojas, nuo 1980 m. e. doc. pareigas, nuo 1985 m. docentas, nuo 1992 m. profesorius ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros vedėjas (1992–1997 m.), universiteto senato ir fakulteto tarybos narys. 1976–1980 m. Choro dirigavimo katedros neakivaizdinio skyriaus studijos vadovas, 1979–1989 m. ir 1992–1993 m., nuo 1997 m. Choro dirigavimo katedros studentų mišriojo choro vadovas. Chorą parengė 1980 ir 1985 m. respublikinėms dainų šventėms, 1981, 1984 ir 1988 m. Baltijos studentų dainų šventėms „Gaudeamus“ Rygoje, Taline ir Vilniuje, 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje. Choras nemažai koncertavo, surengė Juozo Tallat-Kelpšos, J. Dambrausko, Juozo Gruodžio, Stasio Šimkaus ir kitų kompozitorių autorinius koncertus, dainavo Leningrade ir kitur.
1991–1994 m. Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos mišriojo ir merginų chorų vadovas. Parengė Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ ir J. Rutterio kantatą „Magnificat“, kurią pirmą kartą atliko Klaipėdoje ir Vilniuje (Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje). Chorą parengė 1992 m. IX Stasio Šimkaus chorų konkursui (pelnė antrąją vietą ir specialų prizą) ir 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje (talkino A. Purlienė). Pedagogas mokyklose išugdė per 50 chorų dirigentų.
Be pedagoginio darbo, G. Purlys platų muzikinės kultūros barą išvarė su mėgėjų chorais.
Nuo 1972 m. Kretingos rajkoopsąjungos (vėliau kultūros rūmų) mišriojo choro „Gintaras“ meno vadovas ir dirigentas. Chorą nuo 1975 m. parengė visoms respublikinėms dainų šventėms, 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei, 1994 m. I ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų šventėms Vilniuje, dalyvavo 1997 m. II Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivalyje Gotlande (Švedija), daug koncertų surengė Lietuvos miestuose ir miesteliuose, koncertavo Rumunijoje (1975 m.), Bulgarijoje (1981 m.), Lenkijoje (1995 m.), Taline ir Maskvoje, padarė įrašų Lietuvos radijui ir televizijai. Choras laureatu tapo 1981 m. V Stasio Šimkaus chorų konkurse Klaipėdoje, pirmąsias vietas pelnė 1986 m. ir 1988 m. Juozo Naujalio konkursuose Raudondvaryje ir 1987 m. respublikiniame konkurse „Dainuoja darbo Lietuva“. „Gintaro“ koncertų programose keli šimtai šiuolaikinių ir užsienio klasikų kūrinių.
1976 m. dirigentas Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose subūrė mišrųjį vokalinį ansamblį ir tų pačių metų respublikiniame „Sidabrinių balsų“ konkurse Palangoje su juo pelnė laureato vardą.
Nuo 1979 m. Klaipėdos mokytojų namų mišriojo choro vadovas. Choras 1979 m. IV Stasio Šimkaus chorų konkurso laureatas ir prizininkas, 1980 m. respublikinės dainų šventės konkurso prizininkas.
Nuo 1980 m. kartu su R. Songaila Klaipėdos medvilnės gamybinio susivienijimo „Trinyčiai“ moterų choro vadovas. Choras 1981 m. V Stasio Šimkaus chorų konkurso laureatas, surengė nemaža koncertų. 1982–1989 m. Klaipėdos dujofikacijos valdybos mišriojo choro ir vokalinių ansamblių vadovas. Chorą parengė 1985 m. respublikinei dainų šventei.
Nuo 1988 m. kurį laiką vadovavo nedidelei dainininkų grupei „Atgaja“, kuri propagavo religinę muziką ir daug kartų giedojo Žemaitijos bažnyčiose, Vilniaus Arkikatedroje, dainavo sostinės Operos ir baleto teatre.
Nuvykęs į JAV, 1989–1991 m. Klyvlende, OH, G. Purlys vadovavo lietuvių tautinio meno M. K. Čiurlionio ansambliui, su kuriuo koncertavo Klyvlende, Čikagoje, Detroite, Vašingtone, Filadelfijoje, Niujorke ir kitur. 1990 m. gegužės 5 d. Klyvlende surengė ansamblio 50-mečio jubiliejinį koncertą. Ansamblis, atvykęs į Lietuvą, koncertus surengė Kretingoje, Panevėžyje, Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje. Gyvendamas užsienyje, G. Purlys buvo 1991 m. 7-osios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės dirigentas Čikagoje.
1986–1997 m. (su pertrauka) Plungės kultūros namų kamerinio choro vadovas. Choras koncertavo Žemaitijos miestuose, giedojo bažnyčiose ir Rygos Šv. Petro katedroje, dalyvavo 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje. Kelis kartus su kameriniais orkestrais atliko Antonijaus Vivaldi kantatą „Gloria“ ir V. A. Mocarto „Karūnavimo mišias“. 1996 m. kovo 9 d. surengė 10-mečio minėjimo koncertą, dalyvavo 1997 m. Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivalyje Gotlande (Švedija).
Nuo 1990 m. G. Purlys – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios didžiojo choro vadovas. Choras dalyvavo 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje ir 1995 m. kovo 12 d. XX Klaipėdos „Muzikos pavasario“ koncertuose – kartu su Plungės kameriniu choru ir uostamiesčio kameriniu orkestru atliko V. A. Mocarto „Karūnavimo mišias“.
Be darbo su chorais, G. Purlys dirba mokslinį metodinį ir leidybinį darbą. Harmonizavo ir aranžavo dainų rinkinį vidurinių mokyklų mišriesiems chorams „Draugystės dainos“ (1985 m.), parengė A. Mikulskio kūrinių trečiąją knygą „Tau, brangi Tėvyne“ (1991 m. išleista Čikagoje), padėjo išleisti A. Mikulskio tautines mišias „Už kenčiančią Lietuvą“ (1996 m.), V. Jančio vokalinės muzikos rinkinį „Mano džiaugsmai“ (1995 m.), suredagavo ir parengė spaudai Kazimiero Banaičio 48 harmonizuotas lietuvių liaudies dainas (1998 m.). Aranžavo ir harmonizavo apie 100 dainų ir giesmių. 1996 m. sukūrė „Mišias Marijos Taikos Karalienės garbei“ (1998 m. III Juozo Naujalio religinės muzikos chorams konkurse laimėjo pirmąją premiją) ir keletą dainų chorams. Aranžavo populiariąją Galinos Savinienės dainą „Lietuva“.
Mirė 2014 m. gegužės 21 d. Klaipėdoje. Palaidotas Lėbartų kapinėse.
Visuomeninė veikla
G. Purlys buvo Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ narys, chorų ir vokalinių ansamblių žiuri narys arba pirmininkas, 1988 m. Baltijos konservatorijų jungtinio studentų choro vyr. dirigentas, Klaipėdos miesto, Kretingos, Plungės, Telšių ir Mažeikių rajonų dainų švenčių dirigentas, 1981, 1984 ir 1988 m. Baltijos studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ Rygoje, Taline ir Vilniuje dirigentas, 1993 m. Lietuvos jaunimo mažosios dainų šventės Vilniuje, 1993 m. Kryžių kalne netoli Šiaulių jungtinio choro, 1994 m. I ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų švenčių Vilniuje dirigentas. 1982 m. apdovanotas Kultūros žymūno ženklu, 1983 m. jam suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas.
Šaltiniai
Lietuvos chorvedžiai
Lietuvos muzikos pedagogai
Lietuvos kompozitoriai
Lietuvos dėstytojai
KU dėstytojai
Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ nariai
Tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso dalyviai
|
345645
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Humen%C4%97
|
Humenė
|
Humenė – miestas rytų Slovakijoje, prie Vihorlato kalnų, Laboreco ir Cirochos santakoje. Stovi Humenės pilis. Išvystytas kalnų turizmas.
Sportas
HFC Humenné (futbolo klubas)
FK Humenné (futbolo klubas);
Humenne stadionas, kurio talpa 1,8 tūkst žiūrovų.
Išnašos
Nuorodos
Humenné miesto svetainė
UrbanPark - nuotraukos apie Humenné
Childhood Dream - Humenné
Slovakijos miestai
|
347905
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Butrimi%C5%A1ki%C5%B3%20apylink%C4%97
|
Butrimiškių apylinkė
|
Butrimiškių apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas pietų Lietuvoje.
Istorija
Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Alytaus valsčiuje, 1950 m. priskirta naujam Alytaus rajonui. 1954 m. prijungta dalis Likiškių apylinkės. 1963 m. sausio 12 d. Butrimiškių apylinkė prijungta prie Luksnėnų apylinkės.
|-
| 1954-05-25 || || || „Vienybės“ kolūkis ||
|-
| 1959-02-01 || 27,9 || || „Vienybės“ kolūkis, „Ateities“ kolūkis, Luksnėnų vaismedžių-vaiskrūmių ir žolių sėklininkystės ūkis || 10 kaimų
|}
Šaltiniai
Alytaus rajono apylinkės
|
203312
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/315%20m.
|
315 m.
|
315 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį pagal Grigaliaus kalendorių.
Nuorodos
315 m.
|
389725
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Did%C5%BEioji%20Fatra
|
Didžioji Fatra
|
Didžioji Fatra () – Vakarų Karpatų kalnagūbris šiaurės Slovakijoje. Driekiasi į vakarus nuo Žemųjų Tatrų, tarp Vaho ir jo intako Turieco. Šios upės skiria nuo Mažosios Fatros kalnagūbrio. Masyvo ilgis (iš šiaurės rytų į pietvakarius) 45 km, plotis iki 20 km. Aukštis iki 1592 m (Ostredoko k.).
Kalnai sudaryti iš granito, dolomito ir klinties. Labai paplitę karstiniai reiškiniai, yra ~350 urvų. Šlaituose auga eglių, bukų miškai, aukščiausiose vietose plyti kalnų pievos. Didžioji dalis masyvo patenka į Didžiosios Fatros nacionalinį parką. Vystomas turizmas, žiemos sportas.
Šaltiniai
Slovakijos kalnai
Karpatai
|
68146
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/FC%20J%C5%ABrmala
|
FC Jūrmala
|
Iki 2008 m. „FC Jūrmala“ vardu žaidė dabartinis FK Jūrmala-VV klubas.
Jūrmalos FC – buvęs Latvijos futbolo klubas iš Jūrmalos.
Pasiekimai
Šaltiniai: RSSSF duomenų bazė.
Šaltiniai
Nuorodos
SOCCERWAY
RSSSF (Čempionai ir sezonai)
RSSSf (Taurių laimėtojai)
Jurmala FC
|
462293
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/True%20Blue
|
True Blue
|
„True Blue“ – 3-iasis amerikiečių dainininkės Madonna studijinis albumas, išleistas 1986 m. birželio 30 d.
Dainų sąrašas
Originalus leidimas
Papildomos 2001 m. perleidimo dainos
Žodžiai: Madonna (1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11), Stephen Bray (5;6;8;10), Patrick Leonard (3;4;5;7;9;11), Brian Elliot (1), Gardner Cole (2), Peter Rafelson (2), Bruce Gaitsch (7;11)
Muzika: Madonna (1;2;3;4;5;6;7;8;9;10;11), Stephen Bray (1;5;6;8;10), Patrick Leonard (2;3;4;5;7;9;11), Shep Pettibone (10), Chris Lord-Alge (11)
Personalas
Madonna, Jeffrey Kent Ayeroff, Dave Boroff, Stephen Bray, Keithen Carter, Gardner Cole, Paulinho da Costa, Brian Elliot, Bruce Gaitsch, Siedah Garrett, Dann Huff, Michael Hutchinson, Jackie Jackson, Paul Jackson, Jr., Edie Lehmann, Patrick Leonard, Richard Marx, Jeri McManus, Billy Meyers, Jonathan Moffett, Dan Nebenzal, John Putnam, Peter Rafelson, Herb Ritts, Michael Verdick, David Williams, Fred Zarr.
Singlai
Topai
Pardavimų sertifikatai
Šaltiniai
Nuorodos
„True Blue“ Last.fm svetainėje
„True Blue“ Discogs svetainėje
„True Blue“ Rate Your Music svetainėje
1986 albumai
|
392647
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Delta%20II
|
Delta II
|
Delta II buvo JAV kosminė raketa, iš pradžių projektuota ir kurta bendrovės „McDonnell Douglas“. Tai viena iš Delta raketų šeimos, buvo eksploatuota nuo 1989 m. iki 2011 m. lapkričio 1 d.
Po to, kai 1997 m. „McDonnell Douglas“ susijungė su „Boeing“, Delta II raketos buvo gaminamos „Boeing Integrated Defense Systems“ padalinio iki 2006 m. gruodžio 1 d., kai raketų gamyba tapo „United Launch Alliance“ (ULA) atsakomybe.
Pasirodžius pirmiesiems daugkartiniams erdvėlaiviams buvo planuota palaipsniui nutraukti visų JAV kosminių raketų eksploataciją, tačiau po 1986 m. Challenger katastrofos Delta programa buvo atnaujinta. 2007 m. duomenimis, Delta II raketos sėkmingai pradėjo 125 projektus, įskaitant keletą NASA misijų į Marsą.
Žymūs kroviniai
2001 Mars Odyssey
CONTOUR
Dawn
Deep Impact
Deep Space 1
GLAST
GRAIL
Gravity Probe B
Iridium
Mars Climate Orbiter
Mars Exploration Rovers
Mars Global Surveyor
Mars Pathfinder
Mars Phoenix
Mars Polar Lander
MESSENGER
NEAR
Jason-2
Polar
ROSAT
Spitzer kosminis teleskopas (SIRTF)
STEREO
Swift
THEMIS
USA 193 (NROL-21)
WIND
WISE
Kepler
STSS-ATRR
Genesis
Kosminiai aparatai
|
125284
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Melanip%C4%97
|
Melanipė
|
Melanipės vardu graikų mitologijoje yra 4 personažai:
Kentauro Chirono duktė nimfa. Dar žinoma Hipės arba Eupės vardu. Su Ajolu (Aeolus) susilaukė dukters, vardu Melanipė arba Arnė.
Ajolo ir Melanipės (Hipės) duktė. Dar žinoma Arnės vardu. Su Poseidonu susilaukė dvynių Ajolo ir Bojoto. Tėvas sužinojęs apie neteisėtą ryšį, įsakė Melanipę uždaryti į kalėjimą, o dvynius išmesti. Tačiau vaikus surado piemenys. Suaugę dvyniai išlaisvino savo motiną.
Pagal kitą mitą, Melanipė buvo nimfa, Amfiktiono sūnaus Itono žmona, Bojoto motina.
Arėjo duktė, amazonių karalienės Hipolitės sesuo, kartais tapatinama su pačia Hipolite. Minima, kad Heraklio paimtą į nelaisvę Melanipę išpirko jos sesuo Hipolitė, atidavusi savo juostą.
Literatūra
Graikų mitologijos mirtingieji
Nimfos
|
507460
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/To%C5%A1usajus%20%C5%A0araku
|
Tošusajus Šaraku
|
Tošusajus Šaraku () buvo japonų ukijo-e medžio graviūrų bei atspaudų dizaineris, klestėjęs 1794–1795 m. bei žinomas dėl išraiškingų kabuki teatro aktorių portretų. Jo tikrasis vardas yra Saito Džiūrobėjus (, 1763–1820), tačiau gimimo ir mirties datos yra nežinomos. Nors šio medžio graviūrų menininko aktyvi karjera truko tik 10 mėnesių, jo darbai yra laikomi vieni iš geriausių ukijo-e stiliaus meno kūrinių. Deja jo produktyvus darbas nebuvo priimtas visuomenės ir jo produkcija užsibaigė lygiai taip pat greitai bei paslaptingai, kaip ir prasidėjo.
Svarbiausi yra kabuki aktorių portretai. Šaraku kompozicijos akcentuoja dinamiškumo ir energijos pozas bei parodo realizmą, kuris buvo visiškai neįprastas to meto atspaudams. Jo bendraamžiai, tokie kaip Utamaras, atvaizdavo savo objektus su idealizuotu grožiu, o Šaraku nesigėdijo ir nebijojo parodyti negražų ar nedailų žmogų. Publikai nepatiko tokia idėja, todėl intensyvi menininko produkcija sustojo 1795 m. pradžioje. Kadangi toks meistras neturėjo nei vieno pameistrio, tai kėlė daug spekuliacijų ir tyrinėtojai ilgai stengėsi sužinoti jo tikrąją tapatybę – kai kurie teigė, kad jis buvo nežymus poetas, kiti manė, kad jis buvo no teatro aktorius ar netgi pats ukijo-e meistras Hokusajus.
Šaraku nebuvo labai populiarus menininkas. Tik po to, kai jo darbai buvo įvertinti vakariečių, jis buvo pilnai pripažintas pačių japonų. Šaraku naudojo žėručio žemę ir miltelius, kurie suteikė jo portretams juodą žvilgesį, iki tol, kol toks praktikavimas buvo uždraustas vyriausybės įsakymu.
Keturi laikotarpiai
Jeigu Šaraku atspaudai būtų suskirstyti pagal taikymo būdus, jie gali būti suskirstyti į keturis laikotarpius. Kūriniai, priklausantys kiekvienam periodui, išsiskiria savo stiliumi ir dydžiu bei parodo laipsnišką Šaraku meniškumo tobulėjimą. Šie kūriniai buvo trijų dydžių: aiban (23x33cm), hosoban (15x33cm) ir oban (25x36cm).
1794 m. penktas mėnuo – 28 oban atspaudai (visi okubi-e ( 'biustas'}) arba pusės ūgio). Pirmieji 28 pirmojo laikotarpio atspaudai yra kabuki teatro aktorių biustai, didelio formato su žėručio fonu.
1794 m. septintas ir aštuntas mėnesiai – 8 oban ir 30 hosoban atspaudų (viso ūgio). Antrasis laikotarpis turi dvejus atspaudų tipus: didelio dydžio su žėručio fonu ir mažo dydžio be fono. Šiame laikotarpyje nėra nei vieno biusto portreto – visi atspaudai buvo viso aktoriaus ūgio.
1794 m. vienuoliktas mėnuo – 4 oban, 13 aiban ir 47 hosoban atspaudai (viso ūgio, išskyrus 3 aiban okubi-e). Trečiame laikotarpyje daugelis atspaudų yra vidutinio dydžio su geltonu fonu arba mažo dydžio atspaudai su detalizuotu fonu. Vidutinio dydžio atspaudai susideda iš dešimties pusės ūgio figūrų ir trijų viso ūgio sumo imtynininkų, kuomet maži atspaudai parodo viso ūgio figūras.
1795 m. pirmas mėnuo – 5 aiban ir 10 hosoban atspaudų (viso ūgio). Ketvirtame laikotarpyje, nepaisant vieno didelio sumo temos paveikslo, visi kiti atspaudai yra vidutinio arba mažo dydžio ir rodo tik viso ūgio figūras.
Vienas ir labiausiai išsiskiriančių šio autoriaus bruožų yra tai, kad pirmųjų dviejų laikotarpių kūriniai buvo pasirašyti Tošusajus Šaraku (東洲斎写楽), o vėlesni du tiesiog Šaraku (写楽). Nors atspaudų dydžiai palaipsniui darėsi vis mažesni, tačiau dėmesys pasikreipė nuo biusto iki viso ūgio portretų. Vaizdavimas pasidaro mažiau ekspresyvus ir labiau tradicinis. Autoriai stengėsi perkelti visko grožį į vieno specifinio bruožo grožį, nuo interpretacijos prie paprasto išdėstymo. O Šaraku darė visiškai atvirkščiai. Visi 28 pirmojo laikotarpio kūriniai, aktorių biustai, yra jo patys geriausi darbai. Vėliau jo įgūdžiai paslaptingai palaipsniui dingo.
Du kalendoriai su paveikslais siekiantys 1789 m. ir trys dekoruotos vėduoklės siekiančios 1803 m. buvo paskirtos Šaraku, tačiau dar nėra pilnai priimtos, kaip autentiški Šaraku darbai. Šaraku reputacija labiausiai remiasi ankstesniais jo atspaudais iš 1794 m. vienuolikto mėnesio, o vėlesni yra laikomi meniškai prastesniais. Taip pat yra dar žinoma 18 Šaraku sukurtų arba jam priskirtų paveikslų: 10 dvigubų sumo imtynininkų portretų (9 prarasti per 1923 m. Kanto žemės drebėjimą, 1 išlikęs buvusioje Henrio Veverio kolekcijoje), ir 8 aktorių paveikslai iš 1794 m. aštunto mėnesio (šie buvo iš nesuvaidintų pasirodymų).
Meno kūriniai
Tošusajus Šaraku per tokį trumpą laiką sugebėjo sukurti apie 150 meno kūrinių – didžioji jų dalis yra aktorių portretai arba epizodai iš trijų kabuki teatro scenų Edo mieste – Mijako-za, Kiri-za ir Kavarazaki-za; ir beveik visa likusi dalis yra sumo imtynininkų arba karių portretai ir kovos scenos. Energija ir dinamiškumas yra pats pagrindinis Šaraku portretų bruožas, ne taip, kaip tipiniai ukijo-e idealizuoto grožio portretai. Šaraku pabrėžia negražius ir nemalonius akiai bruožus, tokius, kaip didelė nosis arba senstančių aktorių raukšlės. Aktorių portretuose Šaraku dažniausiai vaizduoja vieną figūrą ir sutelkia visą dėmesį į jo veido išraišką. Munešige Narazakiui (宗重楢崎, Muneshige Narazaki) Šaraku sugebėjo „pavaizduoti, viename kūrinyje, du ar tris charakterio lygius, atskleistus vienintelėje veiksmo akimirkoje, formuojančioje scenos arba pasirodymo klimaksą“. Kartais pasitaiko ir dvi figūros, atskleidžiančios skirtingų tipų kontrastą, skirtingas veido išraiškas, arba lyginant gražų veidą su neišvaizdžiu veidu.
Onagata
Galbūt labiausiai išsiskiriantys Šaraku portretai yra pasenusių ir susiraukšlėjusių aktorių, kurie vaidina jaunas moteris. Tokie aktoriai yra vadinami onagata (jap. 女形, onnagata). Tokiuose darbuose galima pamatyti tokius dalykus, kaip moteriškas jautrumas arba vyresnio vyro neabejotina kūniška tikrovė. Šių dviejų paprastų aspektų sugretinimas Šaraku rankose tapo neginčijamai geriausiais ukijo-e portretais.
Šaraku tapatybė
Istorikas Saito Gešinas 1844 m. papildė savo knygą „Išplėsta sklandančio pasaulio atspaudų istorija“ () įrašu, kad Šaraku tikrasis vardas buvo Saito Džiūrobėjus ir kad jis gyveno Hačobori, Edo mieste, viešėdamas kaip no teatro aktorius Avos Valdovo trupėje. Iš tiesų, no aktorius, vardu Saito Džiūrobėjus, yra minimas vėlesnėje no teatro 1815 metų programoje. Taigi, yra žinoma, kad toks aktorius egzistavo. Taip pat Avos Valdovo trupė į Edo atvyko 1793 m. balandžio 6 d., tačiau vėliau buvo neaktyvi nuo 1794 m. balandžio 21 d. iki 1796 m. balandžio 2 d. – sprendžiant iš to, galima manyti, kad, jeigu Šaraku (tuo metu no aktorius Džiūrobėjus) nelydėjo savo valdovo, jis galėjo laisvai tyrinėti savo grafiką tuomet, kai pasirodė Šaraku atspaudai.
1864 m., praėjus 75 metams po Šaraku pasirodymo, Tacuta Šašukinas taip pat teigė lygiai tokią pačią informaciją apie Šaraku, kaip ir Saito Gešinas. Iš kur tokia vienoda informacija galėjo pasklisti yra nežinoma, tačiau manoma, jog |Šašukinas ją sužinojo iš Gešino išplėstos knygos. Būtent dėl to, kad buvo praėję 75 metai, šie faktai negalėjo būti vadinami informacija iš pirmų rankų ir negalėjo galutinai patvirtinti jo tapatybės. Tačiau visa sužinota informacija davė peno tęsti tyrimus apie Šaraku tapatybę ir galiausiai šio menininkas vardas iškilo į viešumą.
Kadangi ukijo-e menininkų ratas, japonų studentai ir meno mėgėjai teikė Šaraku tokią mažą savigarbą, viskas buvo palikta užsieniečiui, vokiečiui Juliui Kurtui, kuris buvo pirmasis pripažinęs Šaraku, kaip meistrą menų pasaulyje. Po Kurto, Šaraku tyrinėjimai pagavo pagreitį ir 1925 m. birželį Dr. Riuzo Toris atrado tai, kuo jis laikė Šaraku antkapiu su įrašu. Pasak šio naujo atradimo, Šaraku buvo ne Saito Džiūrobėjus, bet Haruto Džizaemonas (jap. 春藤次左衛門, Harutō Jizaemon), no teatro aktorius iš Haruto mokyklos. Tačiau, vėliau Tokušimos miesto laikraštyje buvo pranešta, jog įrašai, išlaikyti Toko šventykloje, parodė, kad Šaraku iš tiesų buvo pats Haruto Matazaemonas (jap. 春藤又左衛門, Harutō Matazaemon), kuris mirė 1844 m. rugsėjo 11 d. Edo mieste. Bet vėlgi, Dr. Toris vėliau rado Saito Džiūrobėjaus vardą no teatro vaidinimo programoje Edo mieste, kuri nebuvo atliekama vėliau nei 1825 m., kas paneigia ankstesnę teoriją. Galiausiai buvo nutarta, kad tikrasis vardas buvo Saito Džiūrobėjus – ne Haruto Džizaemonas ar Haruto Matazaemonas. Tačiau vėlgi yra manoma, kad tai tik bandymas susieti faktus su nepagrįstais Šašukino teiginiais bei nežinomu informacijos šaltiniu.
Palikimas ir suvokimas
Edo laikotarpio publika skurdžiai reagavo į Šaraku portretus. Bendraamžiai, tokie kaip Utamaras, kurie taip pat dirbo palyginti realistišku stiliumi, pateikė savo subjektus teigiamu, gražinančiu būdu. Šaraku nevengė pavaizduoti mažiau tenkinančius subjekto bruožus – jis buvo „didžiausias vulgarumo tiekėjas“ 19-to amžiaus meno istorikui Ernestui Fenolosai. Pasirodo, kad įrašas ant 1803 m. Utamaro portreto nori kritikuoti Šaraku požiūrį, kuris pasirodo 8 metus po Šaraku manomo pradingimo. Tai rodo, kad Šaraku buvimas vis dar buvo jaučiamas, nepaisant jo menko pripažinimo.
Ant Džipenšos Ikku knygoje „Shotōzan Tenarai Hōjō“ (1796 m.) iliustruoto apdailinto aitvaro pasirodo Šaraku kabuki aktoriaus Ičikavos Ebizo IV (市川海老蔵, Ichikawa Ebizō) paveikslas. Šalia esantis tekstas yra pilnas žodžių žaismo, žargonų, dviprasmybių. Tai pritraukė interpretaciją, apie Šaraku vėlesnių darbų ir įvykių nuosmukį, supantį jo išvykimą iš ukijo-e pasaulio, kartu su spekuliacijomis, kad jis buvo areštuotas ir įkalintas. Dž. Ikku išleido šią knygą vedant Šaraku leidėjo Cutaja Džiūzaburo (蔦屋重三郎, Tsutaya Jūzaburō) iš 1794 m. pabaigos, ir šioje knygoje yra pirmą kartą paminėtas Šaraku. „Sklandančio pasaulio atspaudų istorijoje“ seniausias išlikęs ukijo-e darbas turi seniausią tikslų komentarą apie Šaraku darbus:
„Šaraku sukūrė kabuki aktorių portretus, tačiau dėl to, kad jis juos pavaizdavo per daug teisingai, jo atspaudai neatitiko priimtų idėjų, ir jo karjera buvo trumpa, pasibaigianti maždaug po metų.“
„Sklandančio pasaulio atspaudų istorija“ buvo ne išleista knyga, bet rankraštis, kuris daugelio kartų buvo perrašomas ranka, su sumaniomis variacijomis, esančiomis kontekste, iš kurių kelios sukėlė spekuliacijas apie Šaraku tapatybę. Įskaitant ir versiją, kuri Šaraku vadina Hokusajumi II. Šikitei Sanba 1802 m. rašė apie ukijo-e menininkus ir įtraukė aktyvių ir neaktyvių menininkų iliustracijas ir jų mokyklas, kaip žemėlapius. Šaraku pasirodo kaip neaktyvus menininkas, pavaizduotas kaip vieniša sala be gėlių. Apybraižininkas Kato Eibianas (加藤曳尾庵, Katō Eibian) ankstyvame XIX amžiuje parašė, kad Šaraku „turėtų būti garbinamas už jo elegantiškumą ir linijų tvirtumą“.
Šaraku darbai buvo populiarūs tarp Europiečių kolekcininkų, bet retai sulaukdavo raštiško paminėjimo iki tol, kol 1910 m. Miunchene pasirodė vokiečių kolekcininko Juliaus Kurto knyga „Šaraku“. J. Kurtas savo knygoje pavadino Šaraku pasaulinio lygio portretų menininku, reitinguojančiu šalia Rembranto ir Velaskeso, ir tvirtino, kad Šaraku buvo No teatro aktorius Saito Džiūrobėjus. Knyga užkūrė tarptautinį susidomėjimą menininku, kas lėmė naują įvertinimą, kuris pastatė Šaraku tarp geriausių ukijo-e meistrų. Pirmasis nuodugnus tyrimas apie Šaraku buvo Haroldo Gouldo Hendersono ir Louiso Vernono Ledoukso 1939 m. išleista knyga „Išlikę Šaraku darbai“.
Sovietų režisierius Sergėjus Eizenšteinas tikėjo, kad objektyvus realizmas buvo ne vienintelė išraiškos priemonė. Jis matė Šaraku kaip „nepriimantį normalumo“ ir nutolusį nuo tikslaus realizmo ir anatominių proporcijų, kad pasiektų išraiškingus ir emocionalius efektus.
1983 metais pasirodė Akiko Sugimoto (杉本章子, Sugimoto Akiko) romanas „Fantomas Šaraku“, kurio pagrindinis veikėjas yra Cutaja – ir Kacuhiko Takahašio knyga „Šaraku žmogžudysčių byla“. 1995 m. Masahiro Šinoda surežisavo beletristinį filmą apie Šaraku karjerą – „Šaraku“.
Populiariojoje kultūroje
Knygos
Fantomas Šaraku () – 1983 m., autorius Akiko Sugimotas.
Šaraku žmogžudysčių byla () – 1983m., autorius Kacuhiko Takahašis.
Šaraku () – 1910 m., autorius Julius Kurtas.
Šaraku: Edo gyventojo tikrasis portretas (; , Sharaku: Edojin to shite no jituzō) – 2007 m., autorius Micutošis Nakano.
Šaraku: paslaptingasis ukijo-e meistras () – 1994 m., autorius Munešigė Narazakis.
Manga
Kaip bebūtų keista, apie Toshūsajų Šaraku galima paskaityti ne tik knygose, bet ir komiksuose. Vienas toks pavyzdys yra manga pavadinimu Šaraku (写・らく, sha-raku). Tai yra istorinės fantastikos, seinen žanro komiksas. Tokio žanro komiksai yra skirti paaugusiems vaikinams ir pakankamai suaugusiems vyrams, kad šie suprastų japoniškus kandži rašmenis. Komikso herojus yra Tošusajus Šaraku, tiesiog vadinamas Šaraku, yra japoniškų medžio graviūrų spausdintojas. Šis išskirtinis vienos dalies leidinys neįtraukia 34 puslapių specialios dalies „Naniwa – Konjo no Koi“ (「浪速」艦上の恋), kuri buvo išleista „Weekly Morning #2-3“ žurnale 2002 m. Pagrindinė šio komikso herojė yra reporterė, kuri stebi pasikeitimus tarp Edo laikotarpio pabaigos ir Meidži laikotarpio pradžios.
Muzika
1968 m. Toru Tamura parašė dainą, pavadinimu „Tošusajus Šaraku“. Kadangi Šaraku atspaudai nupasakojo žmogaus išraiškas su konspektyviomis linijomis, autorius nusprendė perkelti šias linijas dvejomis melodijomis dvejiems instrumentams. Ši kompozicija susideda iš 6 trumpų dalių, kurių pavadinimai yra:
Šaraku prologas
Du aktoriai bloguose vaidmenyse
Prostitutės galva
A-un („aum“, „om“ japonų budizme šios raidės vaizduoja visatos pradžią ir jos pabaigą)
Manzai-šosae (dviejų žmonių komedinis aktas – dažniausiai greitas dialogas arba trumpa pjesė)
Epilogas
Filmai
1995 m. Masahiro Šinoda surežisavo biografinę, istorinė dramą pavadinimu „Šaraku“, kuri yra apie pačią Šaraku karjerą. Šis filmas buvo patekęs į 1995 m. Kanų kino festivalį. Veiksmas vyksta Edo mieste, Japonijoje. Luošas kabuki teatro aktorius, Tošusajus Šaraku, yra priimamas į keliaujančių aktorių kompaniją. Įtakingas leidėjas pastebi Šaraku nuoširdumą, jo neišvaizdžius piešinius ir priglaudžia jį, nepaisant persekiojimų ir išdavysčių. Bandoma nupasakoti, kaip žmogus atsisako save padaryti galios ir pinigų vergu, ir daro tai, ką mėgsta, nepaisant esamos situacijos.
Literatūra
Kodansha Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kodansha. 1983. ISBN 0-87011-620-7. OCLC 9854358;
Kurth, J., 1922. Sharaku. Munich: Piper. ISBN 490070802X OCLC 220450377
Lee, A., 2014-06-21. The Japan Times. The Case of the Sharaku Murders. Rasta: originalas. Tikrinta 2016-12-01;
Nakano, M., 2007. Sharaku: Edojin to shite no jituzō 写楽: 江戸人としての実像 [Sharaku: True portrait as an Edoite]. Chūōkōron. ISBN 978-4-12-101-886-1;
Narazaki, M., 1994. Sharaku: The Enigmatic Ukiyo-e Master. Translated by Bonnie F. Abiko. Kodansha America. ISBN 978-4-7700-1910-3;
Šaltiniai
Nuorodos
Viewing Japanese Prints
Encyclopedia Britannica
Questia
IMDb
Sakuhindb
Japonijos menininkai
|
618534
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Tyrelis%20%28%C5%BD%C4%85sa%29
|
Tyrelis (Žąsa)
|
Tyrelis – upelis šiaurės Lietuvoje, Pasvalio rajono pietinėje dalyje, Pušaloto seniūnijoje; Žąsos dešinysis intakas (Lėvens baseinas). Prasideda laukuose prie Pabuojų kaimo, apie 4 km į pietvakarius nuo Pušaloto. Teka šiaurės kryptimi per dirbamus laukus, ties Maldučioniais įteka į Žąsą 14,6 km nuo jos žiočių.
Vaga reguliuota. Įteka Smukužis (kairysis intakas).
Šaltiniai
Pasvalio rajono upės
|
44864
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Bekup%C4%97
|
Bekupė
|
Bekupė – kaimas Molėtų rajono savivaldybėje, 4 km į šiaurės vakarus nuo Giedraičių. Seniūnaitijos centras. Yra biblioteka, Bekupės dvaras.
Istorija
1656 m. kaimas minimas Videniškių bažnyčios krikšto metrikų knygoje. Gyveno Motiejus Bekupis. 1838 m. Giedraičių bažnyčios Status animarum knygoje minimas Bekupės palivarkas.
Gyventojai
Šaltiniai
Nuorodos
Molėtų rajono savivaldybės gyvenvietės
|
376352
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDakai
|
Žakai
|
Žakai (, nuo 1936 m. Schacken, 1938 m. liepos 16 d. Schackenau) – buvusi Mažosios Lietuvos gyvenvietė Kaliningrado srities centrinėje dalyje, Černiachovsko rajone, nuo 2008 m. birželio 30 d. Kalužskojės kaimo gyvenvietės teritorija.
Istorija
Nadruvos žemės kaimo pavadinimas lietuviškos kilmės. 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Gumbinės apygardos Įsruties apskrities kaimas. 1938 m. prijungti Gutavučiai. 1947–2008 m. Kalinovkos apylinkės teritorija.
Gyventojai
Šaltiniai
Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.
Įsruties apskrities gyvenvietės
|
35943
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vidukl%C4%97s%20seni%C5%ABnija
|
Viduklės seniūnija
|
Viduklės seniūnija – administracinis-teritorinis vienetas Raseinių rajono savivaldybės vakaruose.
Istorija
|-
| 2001-04 || || 4194 || 1 miestelis (Viduklė), 46 kaimai, 2 viensėdžiai, 2 geležinkelio stočių gyvenvietės, 4 kaimų dalys
|-
| 2009-09-01 || || || 1 miestelis, 47 kaimai, 2 viensėdžiai, 2 geležinkelio stočių gyvenvietės
|-
| 2011 m. || || 3582 || 1 miestelis, 46 kaimai, 2 viensėdžiai, 2 geležinkelio stočių gyvenvietės
|-
| 2016-08-13 || || || 1 miestelis, 45 kaimai, 1 geležinkelio stoties gyvenvietė
|-
| 2021 m. || || 2950 || 21 gyvenvietė, turinti >9 gyventojus
|}
Seniūnai
Klemensas Krolys, 2006 m.
Gytis Šulinskas, 2010 m.
Daiva Ulinskienė, 2012 m.
Gyvenvietės
Seniūnijos gyvenvietės (sąrašas sudarytas 2022-01-31 „Registrų centro“ ir 2011–2021 m. gyventojų surašymų duomenimis):
|-
| Alaviniškiai, k. || 87 || 97
|-
| Aleknai, k. || 17 || 28
|-
| Antapusinis, k. || || 1
|-
| Antringis, k. || || 21
|-
| Apusinai, k. || || 6
|-
| Bagamolai, k. || || 16
|-
| Didvėjis, k. || || 17
|-
| Gyliai, k. || 380 || 456
|-
| Jūkainiai, k. || 36 || 47
|-
| Kanopėnai, k. || || 10
|-
| Keidžiai, k. || || 0
|-
| Kempaliai, k. || 11 || 11
|-
| Kusai, k. || 10 || 9
|-
| Kutninkai, k. || || 4
|-
| Laugalys, k. || || 4
|-
| Lauksminiškės, k. || 17 || 25
|-
| Liauriai, k. || 19 || 24
|-
| Numgaliai, k. || 20 || 8
|-
| Paalsys, k. || 44 || 50
|-
| Pakerūlis, k. || || 0
|-
| Palovaitis, k. || || 11
|-
| Paupys, k. || 179 || 215
|-
| Pavailabys, k. || || 10
|-
| Paviduklė, k. || || 12
|-
| Plačiuva, k. || 11 || 21
|-
| Pryšmančiai, k. || 10 || 14
|-
| Rimkiškiai, k. || || 4
|-
| Skroblynė, k. || 19 || 16
|-
| Smiltynė, k. || || 8
|-
| Stunguriai, k. || 27 || 24
|-
| Šaltropiai, k. || || 0
|-
| Šarkaimys, k. || || 9
|-
| Šeštokynė, k. || || 3
|-
| Šienlaukis, k. || 107 || 130
|-
| Talkininkai, k. || || 2
|-
| Teterviniškiai, k. || || 6
|-
| Trakiškiai, k. || || 10
|-
| Užrūdis, k. || || 4
|-
| Užuomedis, k. || || 10
|-
| Vailabai, k. || 17 || 32
|-
| Vanagiškiai, k. || 21 || 23
|-
| Vejukai, k. || || 9
|-
| Viduklė, mstl. || 1425 || 1678
|-
| Virgainiai, k. || 385 || 129
|-
| Žažačiai, k. || 10 || 11
|}
Seniūnaitijos
2009 m. įkurtos 7 seniūnaitijos:
Gylių seniūnaitija: Bagamolų k. Talkininkų k., Jūkainių k., Rimkiškių k., Didvėjo k., Gylių k., Užrūdžio k., Laugalio k., Šaltropių k., Kutninkų k., Pryšmančių k.
Paupio seniūnaitija: Paalsio k., Paupio k., Plačiuvos k., Vejukų k., Šeštokynės k., Kriaukšlės k., Pavailabio k., Vailabų k., Kanopėnų k., Vanagiškių k., Liaurių k., Kempalių k., Ylių k., Apusinų k., Anapusinio k., Palovaičio k., Žažačių k., Teterviniškių k., Keidžių k.
Šienlaukio seniūnaitija: Kusų k., Šienlaukio k., Šienlaukio geležinkelio storis, Šarkaimio k., Skroblynės k., Degsnių k., Užuomedžio k.
Viduklės Ataugos seniūnaitija: Ataugos g., Gamyklos g., Kęstučio g. 1-7; 2-36, Paparčių g., Raseinių g., Sporto g., Šilo g., Šilaupės g., Numgalių k., Smiltynės k.
Viduklės Centro seniūnaitija: Ateities g., Gedimino g., Gėlių g., Kęstučio g. 9-51;38-104, V. Kudirkos g., Krioklės g., Naujoji g., Pakalnės g., Pionierių g., S. Stanevičiaus g., Topolių g., Tvenkinio g., Žalioji g., Žemaitės g., Vyšnių g.
Viduklės Žemaičio seniūnaitija: Apusinų g., Dariaus ir Girėno g., Kęstučio g. 53-75;106-126, Kranto g., Lauksminiškės g., Naujakurių g., P. Cvirkos g., Pievų g., Sodų g., Švendrų g., Žemaičių pl., Lauksminiškių k., Stungurių k., Paviduklės k., Alaviniškių k., Latakų k., Traiškių k.
Virgainių seniūnaitija: Viduklės geležinkelio. stotis, Virgainių k., Aleknų k., Kampaičių k., Antringio k.
Šaltiniai
Viduklės seniūnijos svetainė
Raseinių rajono savivaldybės seniūnijos
|
445465
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Antoni%20Longin%20Baranowski
|
Antoni Longin Baranowski
|
Antoni Longin Baranovski (1854 m. kovo 15 d. Burbiškėse, Rusijos imperija – 1922 m. gegužės 31 d. Vilniuje, Antroji Lenkijos Respublika) – Rusijos imperijos ir Lenkijos karininkas, generolas majoras.
Biografija
Gimė 1854 m. kovo 15 d. Burbiškėse. Baigė junkerių mokyklą Čuhujive. Nuo 1872 m. iki 1912 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, pasiekė generolo majoro laipsnį. 1876 m. dalyvavo Hercogovinos sukilime bei Rusijos-Japonijos kare. Prasidėjus I pasauliniam karui mobilizuotas į kariuomenę. Nuo 1919 m. gegužės prisijungė prie Lenkijos kariuomenės. 1920 m. tapo Vidurinės Lietuvos I korpuso kariuomenės vado pavaduotojas. 1921 m. sausį išleistas į atsargą. Mirė 1922 m. gegužės 31 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.
Literatūra
Kijas A., Polacy w Rosji od XVII wieku do 1917 roku, Inst. Wydawniczy PAX, Wydawnictwo Poznańskie, ISBN 83-211-1340-0.
Piotr Stawecki, Słownik biograficzny generałów Wojska Polskiego 1918-1939, Wydawnictwo Bellona, Warszawa 1994, ISBN 83-11-08262-6.
Lenkijos karininkai
Rusijos imperijos generolai
|
162665
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Maro%20velajatas
|
Maro velajatas
|
Maro velajatas () yra Turkmėnistano pietryčiuose, Afganistano pasienyje. Administracinis centras – Maras.
Sovietmečiu teritorija vadinosi Marų sritimi ().
Geografija
Didžiąją velajato dalį užima Karakumų dykuma. Reljefe vyrauja Turano žemuma, pietuose pereinanti į Banchyzo ir Karabilo (aukštis iki 984 m) aukštumas. Klimatas ryškiai kontinentinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo -2 °C iki 4 °C, liepos 28-32 °C. Per metus vidutiniškai iškrinta 100–300 mm. Teka Murgabo upė, eina Karakumų kanalas. Vyrauja dykumų augalija.
Ekonomika
Gamtinių dujų gavyba. Metalo apdirbimo, lengvoji, chemijos, maisto pramonė. Yra šiluminė elektrinė. Drėkinamoji žemdirbystė (medvilnė, aliejiniai augalai).
Didžiausi miestai
Maras (Marai)
Bairam Ali
Serhetabadas (Kuška)
Jolotenas
Skirstymas
Ahalo velajatą sudaro 11 rajonų ir 1 miestų savivaldybė:
Bairam Ali
Bairam Ali raj.
Garagumo raj.
Maro raj.
Murgabo raj.
Ogužano raj.
Sakarčiagės raj.
Serhetabdo raj.
Tachtabazaro raj.
Turkmėngalos raj.
Vekil Bazaro raj.
Hodžambazo raj.
Joloteno raj.
Šaltiniai
Turkmėnijos velajatai
|
31852
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Gelsvasis%20%C5%A1liu%C5%BEas
|
Gelsvasis šliužas
|
Gelsvasis šliužas (Limacus flavus) – šliužinių (Limcidae) šeimos pilvakojis moliuskas.
Kūnas stambokas, nuo 75 iki 120 mm ilgio. Murzinai gelsvos spalvos. Užpakaliniame gale yra nedidelis kylis. Skydas priekyje siauras, užpakalyje su bukais kampais. Rageliai stori ir ilgi, mėlynos spalvos, o galvos priekis žalsvos spalvos. Kūno gleivės geltonos, ir dėl to gyvūnas yra labai savotiškos spalvos. Kiautas ovalus, plonas. Jaunikliai ryškiai žalio atspalvio. Kojos padas geltonas.
Gyvena rūsiuose, įvairiuose pastatuose, daržuose, soduose. Yra tarpinis šeimininkas vištų parazitų – cestodų (Davainea proglottina).
Lietuvoje retas.
Šliužiniai
|
422053
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Fa%C5%A1iras
|
Faširas
|
Faširas () – miestas Sudano vakaruose, Darfūro regione, 195 km į šiaurės rytus nuo Njalos. Šiaurės Darfūro vilajeto centras. Karavanų kelių mazgas, prekybinis centras (javai, vaisiai). Veikia universitetas.
Istorija
XVIII a. Faširas tapo Darfūro sultonato sostine, bet vėliau užimtas Osmanų. Dėl Darfūro karo, į miestą suplūdo daug pabėgėlių.
Sudano miestai
|
488999
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0iaur%C4%97s%20%C4%8Cikas
|
Šiaurės Čikas
|
Šiaurės Čikas () arba tiesiog Čikas – upė Argentinoje, Patagonijoje; Čubuto kairysis intakas. Prasideda Anduose, Rio Negro provincijoje, į pietryčius nuo Bariločės, susiliejus Verdės ir Las Bajaso upokšniams. Teka į pietryčius, pietus per Patagonijos plokščiakalnį. Žemupys – Čubuto provincijoje. Įteka į Čubutą ties Fofo Kahueliu.
Intakai: Čenkvenijenas, Sekas, Fita, Čakal Huaruka, Enkachonadas, Lokas, Gvanakas, Fofo Kahuelis.
Vasaromis ir po liūčių smarkiai patvinsta.
Argentinos upės
|
327135
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Pavydonys
|
Pavydonys
|
Pavydonys – kaimas Šalčininkų rajono savivaldybėje, 3 km nuo Milkūnų.
Gyventojai
Šaltiniai
Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietės
|
170381
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Krokialaukio%20herbas
|
Krokialaukio herbas
|
Krokialaukio herbas – Krokialaukio heraldinis simbolis.
Sidabriniame skydo lauke - žingsniuojantis žiūrintis atgal raudonas žirgas su raudonais apynasriu ir pavadžiu.
Herbo aprašas
Istorinio herbo Krokialaukis neturėjo. Svarstant herbo idėjas, seniūnijos atstovų siūlymu nutarta pavaizduoti žirgą.
Herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Herbas Lietuvos prezidento dekretu patvirtintas 2007 m. liepos 11 d.
2007 m. patvirtinti Lietuvos gyvenviečių herbai
Alytaus rajono savivaldybės gyvenviečių herbai
Krokialaukis
|
493071
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Hiroaki%20Sato
|
Hiroaki Sato
|
(g. 1932 m. vasario 5 d. - m. 1988 m. sausio 1 d.) – karjerą baigęs japonų futbolininkas, rungtyniavęs Japonijos rinktinėje.
Nacionalinėje komandoje žaidė 1955-1959 m., su ja dalyvavo 1956 m. olimpinėse žaidynėse.
Šaltiniai
Japonijos futbolininkai
Japonijos olimpiečiai
|
189787
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/2009%20m.%20Europos%20krep%C5%A1inio%20%C4%8Dempionatas
|
2009 m. Europos krepšinio čempionatas
|
2009 m. Europos krepšinio čempionatas (EuroBasket2009) – 36-tas vyrų Europos krepšinio čempionatas, vykęs 2009 m. rugsėjo 7-20 d. Lenkijoje. Ši šalis jau antrą kartą priėmė stipriausias Europos vyrų krepšinio rinktines. Pirmą kartą Lenkija Europos krepšinio čempionatą rengė 1963 m. ir tada jie iškovojo aukščiausią savo kada nors pasiektą vietą pirmenybėse – sidabro medalius. Čempionate debiutavo Jungtinės Karalystės rinktinė, kurią vedė NBA krepšininkai. Bei pirmą kartą nuo 1961 m. į čempionatą nepateko italai, kurie neįveikė kvalifikacinio turnyro dėl paskutinės vietos. Ją iškovojo prancūzai atsakomosios rungtynėse įveikę belgus.
Ispanija pirmą kartą laimėjo Europos krepšinio čempionatą finale įveikusi Serbijos rinktinę rezultatu 85-63. Graikai iškovojo bronzą mače dėl trečios vietos įveikę Slovėnijos krepšininkus rezultatu 57-56. Šio turnyro naudingiausio žaidėjo titulas (MVP) atiteko ispanui Pau Gasol.
Šio čempionato simboliu tapo stumbras Mieszko.
Arenos
Čempionatas vyko septyniuose miestuose visoje Lenkijoje: Bydgoščiuje, Katovicuose, Vroclave, Varšuvoje, Poznanėje, Lodzėje ir Gdanske. Finalas buvo žaidžiamas Katovicuose.
Kvalifikacija
Keturi grupių nugalėtojai ir trys geriausi antrųjų vietų laimėtojai pateko į EuroBasket 2009.
Geriausios šešios iš likusių komandų pateko į papildomą kvalifikacijos turnyrą, kuriame viena komanda pateko į EuroBasket 2009.
Dalyviai
Reitingavimas
Grupių burtai buvo išmesti 2008 lapkričio 8 dieną, Varšuvoje, Lenkijoje. Komandos buvo suskirstytos į krepšelius pagal rezultatus paskutiniuosiuose FIBA turnyruose. Komandos patekusios į vieną krepšelį negali patekti į tą pačią grupę.
Turnyras
Grupės
A grupė
B grupė
C grupė
D grupė
Atranka (E grupė)
Atranka (F grupė)
Atkrintamosios varžybos
Dėl 5-8 vietų
Ketvirtfinaliai
Pusfinaliai
Dėl 5–8 vietų
Dėl septintos vietos
Dėl penktos vietos
Šias rungtynes sėkmingiau pradėjo prancūzai ir po pirmo kėlinio rezultatas buvo – 21-12. Antrajame kėlinyje abi komandos žaidė apylygiai ir po 20 minučių rezultatas 34-24 prancūzų naudai. Trečiame kėlinyje kroatai priartėjo iki 5 taškų, o 4 kėlinio pradžioje rezultatą sumažino iki minimumo, bet prancūzai pabaigė rungtynes geriau nei jų varžovai bei laimėjo šias rungtynes rezultatu 69-62.
Dėl trečios vietos
Šis mačas nuo pat rungtynių pradžios buvo labai atkaklus. Nei vienai ekipai nepavykdavo atitrūkti nuo oponentų. Prasidėjus paskutinei rungtynių minutei graikai po Antonis Fotsis tritaškio pirmavo penkiais taškais – 54-49, o likus 9 sekundėms po Jaka Lakovic tritaškio Slovėnija atsilikinėjo 1 tašku – 56-57, bet per likusias sekundes slovėnams nepavyko išplėšti pergalės.
Finalas
Šis mačas buvo jau antras tarp šių ekipų šiame Europos krepšinio čempionate, ispanai bandė atsirevanšuoti už pralaimėjimą rezultatu 66-57. Ispanai nuo pat rungtynių pradžios atitrūko ir neišleido pergalės iš rankų. Po dviejų kėlinių rezultatu 52–29 pirmavo Ispanijos rinktinė, o mačas baigėsi rezultatu – 85-63. Pau Gasol pelnė 18 taškų ir atkovojo 11 kamuolių. Jo komandos draugas Rudy Fernandez pridėjo 13 taškų ir 5 atkovotus kamuolius. Pralaimėjusioje Serbijos komandoje Uros Tripkovic ir Novica Velickovic pelnė po 15 taškų.
Vietos
|-style="background-color:#aaffaa;" |
!
|
|-style="background-color:#aaffaa;" |
!
|
|-style="background-color:#aaffaa;" |
!
|
|-style="background-color:#aaffaa;" |
! 4
|
|-style="background-color:#aaffaa;" |
! 5
|
|-style="background-color:#aaffaa;" |
! 6
|
|-style="background-color:yellow;" |
! 7
|
|-style="background-color:skyblue;" |
! 8
|
|-style="background-color:lightblue;" |
! 9-12
|
|-style="background-color:yellow;" |
!
|
|-style="background-color: |
!
|
|-style="background-color:yellow;" |
!
|
|-style="background-color: |
! 13-16
|
|-style="background-color: |
!
|
|-style="background-color: |
!
|
|-style="background-color: |
!
|
|}
Ispanija, Serbija, Graikija, Slovėnija, Prancūzija ir Kroatija pateko į Pasaulio krepšinio čempionatą Turkijoje. Turkija į čempionatą pateko kaip šeimininkė. Vėliau Lietuva, Vokietija ir Rusija į turnyrą gavo vardinius pakvietimus.
Turnyro komanda
Šie žaidėjai pateko į turnyro komandą
PG – Vasileios Spanoulis
SG – Miloš Teodosić
SF – Rudy Fernandez
PF – Erazem Lorbek
C – Pau Gasol (MVP)
Statistika
Individuali statistika
Taškai
Atkovoti kamuoliai
Rezultatyvūs perdavimai
Perimti kamuoliai
Blokai
Minutės
Individualūs rekordai
Komandų statistika
Pelnomi taškai per rungtynes
Praleidžiami taškai
Atkovoti kamuoliai
Rezultatyvūs perdavimai
Perimti kamuoliai
Blokai
Komandiniai rekordai
Komandų sudėtys (Finalinis ketvertukas)
1. Ispanija: Pau Gasol, Juan Carlos Navarro, Víctor Claver, Rudy Fernández, Jorge Garbajosa, Sergio Llull, Carlos Cabezas, Ricky Rubio, Felipe Reyes, Marc Gasol, Raúl López, Álex Mumbrú (Vyriausiasis treneris: Sergio Scariolo)
2. Serbija: Miloš Teodosić, Stefan Marković, Bojan Popović, Uroš Tripković, Ivan Paunić, Milenko Tepić, Nemanja Bjelica, Novica Veličković, Milan Mačvan, Nenad Krstić, Kosta Perović, Miroslav Raduljica (Vyriausiasis treneris: Dušan Ivković)
3. Graikija: Nick Calathes, Ioannis Kalampokis, Vasileios Spanoulis, Efstratios Perperoglou, Nikolaos Zisis, Georgios Printezis, Konstantinos Kaimakoglou, Antonios Fotsis, Kostas Koufos, Ioannis Bourousis, Sofoklis Schortsanitis, Andreas Glyniadakis (Vyriausiasis treneris: Jonas Kazlauskas)
4. Slovėnija: Jaka Lakovič, Goran Dragić, Domen Lorbek, Samo Udrih, Jaka Klobučar, Boštjan Nachbar, Goran Jagodnik, Uroš Slokar, Jurica Golemac, Matjaž Smodiš, Erazem Lorbek, Primož Brezec (Vyriausiasis treneris: Jure Zdovc)
FIBA transliavimo teisės
Taip pat skaitykite
2009 m. Europos moterų krepšinio čempionatas
Šaltiniai
Nuorodos
Eurobasket 2009 tinklalapis
Europos krepšinio čempionatai
2009 sporte
Lenkijos sporto varžybos
|
385997
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Braido%20nyk%C5%A1tukinis%20ruo%C5%BEuotis
|
Braido nykštukinis ruožuotis
|
Braido nykštukinis ruožuotis (Balaenoptera edeni) – raukšlėtųjų banginių šeimos žinduolis, panašus į kitą šios genties atstovą – Braido ruožuotį. Gyvūno taksonomija ilgą laiką buvo biologų ginčų objektu, jis laikytas Braido ruožuočio (Balaenoptera brydei) porūšiu. Kaip savarankiška rūšis išskirta tik 1993 m., atlikus molekulinius genetinius tyrimus.
Gyvena pavieniui arba mažomis laisvomis bandomis. Gyvūno kūno ilgis gali siekti iki 15 m, svoris – 12 t. Patelės paprastai būna didesnės. Jos nėštumas trunka 11-12 mėn. Atsivestas jauniklis yra apie 4 m ilgio, 650 kg svorio. Gyvenimo trukmė – apie 40 metų. Braido nykštukinio ruožuočio paplitimao arealas aprėpia Atlanto bei Indijos vandenynus, dar sutinkamas kai kuriose Ramiojo vandenyno dalyse. Aprėpiamos platumos tarp 40° Pietuose ir Šiaurėje. Atskiros populiacijos laikosi arčiau kontinentinio šelfo, kai kurioms jų būdinga sezoninė migracija.
Nuorodos
Nauja banginių rūšis
Braido nykštukinis ruožuotis
Braido nykštukinio ruožuočio Balaenoptera edeni aprašymas
Gyvūno sistematika
Banginiai
|
642572
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Moneni%20Pirates%20FC
|
Moneni Pirates FC
|
Moneni Pirates – Esvatinio futbolo klubas, įkurtas Manzinyje.
Istorija
Klubas buvo suformuotas 1967 m. Iškovojo Swazi Cup 1987, 1988, 2015 m.
Pasiekimai
Esvatinio futbolo lyga
Čempionai (0): –
Esvatinio futbolo taurė
Laimėtojai (3): 1987, 1988, 2015 m.
Sezonai
Klubo spalvinė gama
Apranga
Sportinės aprangos pokyčiai.
Namuose rungtyniavo tradicine apranga.
Garsesni žaidėjai
Esvatinio nacionalinei komandai atstovavę žaidėjai
Mudeni Mamba, gynėjas;
Šaltiniai
Nuorodos
[ Facebook paskyra]
SOCCERWAY (apie klubą)
SOFASCORE (apie klubą)
FLASHSCORE (apie klubą)
Transfermarkt (apie klubą)
Globalsportsarchive (apie klubą)
Moneni Pirates
|
623488
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Terpeiki%C5%B3%20%C4%85%C5%BEuolas
|
Terpeikių ąžuolas
|
Terpeikių ąžuolas – buvęs gamtos paveldo objektas, augęs Terpeikių kaime, Kupiškio rajone. Medžio aukštis siekė 15 m, o skersmuo –
2 m.
Iš pradžių ten, kur augo ąžuolas, būta miško, vėliau medis atsidūrė netoliese sodybos. Medyje perėdavo pelėdos, apuokai. Maždaug 1968 m. nulūžo stora ąžuolo šaka su gandralizdžiu. Medžio pagrinde ir kamiene būta ertmių. Ąžuolui džiūstant, jį prižiūrintys asmenys apjuosė viršūnę lanku, aptvėrė medį tvorele.
Gamtos paminklo statusas Terpeikių ąžuolui suteiktas 1960 m., o respublikinės reikšmės paminklu tapo 1987 m. 1999 m., kaip sunykęs botaninis objektas, išbrauktas iš saugomų gamtos paveldo objektų sąrašo.
Išnašos
Kupiškio rajono paveldas
Buvę Lietuvos gamtos paveldo objektai
|
335484
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Viktorin%C4%97%20%28Panev%C4%97%C5%BEys%29
|
Viktorinė (Panevėžys)
|
Viktorinė – viensėdis Panevėžio rajono savivaldybėje, 16 km nuo Skaistgirių.
Gyventojai
Šaltiniai
Panevėžio rajono savivaldybės gyvenvietės
|
175004
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Gamyba
|
Gamyba
|
Gamyba – žaliavų ir kitokių medžiagų ar produktų perdirbimas į vartojimui ar pardavimui tinkamas medžiagas ar kitokius gaminius. Gamyboje paprastai naudojami įrankiai, nuo paprastų (pvz., plaktukas ar peilis) iki sudėtingų (programuojamos tekinimo staklės ar plieno valcavimo staklynas). Gamyba apima labai įvairią veiklą, pradedant maisto gaminimu, augalininkyste ar rankdarbiais ir baigiant aukštųjų technologijų reikalaujančiomis šakomis, kurios metu gaunami materialūs produktai.
Gamyba vyksta visose visuomenėse, nesvarbu kokia jų ekonominė sistema.
Gamybą dažnai skirsto į tam tikras kategorijas:
žaliavų gavyba – žaliavų gavimas iš gamtos išteklių. Tai medžioklė, žvejyba, kalnakasyba, naftos gavyba ir kt.
„žaliavų auginimas“ – žaliavų gavimas auginant augalus, gyvūnus ar kitus organizmus, naudojant tokius gamtos išteklius kaip dirvožemis, oras, vanduo. Tai augalininkystė, gyvulininkystė, žuvininkystė, įvairios marikultūros, kultūrinė miškininkystė.
žaliavų perdirbimas – gamtinės žaliavos perdirbamos į medžiagas, tinkamas tolesnei pramoninei gamybai. Tai plastikų gamyba, naftos perdirbimas, metalurgija ir pan.
mašinų ir panašių įtaisų bei įrengimų gamyba. Jos metu iš medžiagų gaminami sudėtingi įrenginiai – automobilių pramonė, kompiuterių pramonė, aviacijos pramonė ir t. t.
atliekų perdirbimas – kitų pramonės šakų atliekų perdirbimas, iš atliekų gaunant žaliavas, kurios vėl grįžta į būvio ciklą.
energijos gavyba – paprastai tai elektros energijos gavyba įvairiose elektrinėse.
Kartais gamybai priskiriama ir:
paslaugų teikimas.
prekyba.
nematerialių vertybių kūrimas. Pvz., meninė ir mokslinė kūryba.
Gamyba ekonomikoje
Gamyba laikoma pagrindine įmonės veiklos sritimi. Bendrąja prasme gamyba yra gerybių (produktų ir paslaugų) kūrimas pasitelkiant turimus išteklius. Išskiriamos trys pagrindinės gamybos veiksnių grupės:
Žemė: natūralus gamybos veiksnys, suformuotas gamtos ir nėra žmogaus veiklos rezultatas;
Darbas: žmogaus fiziniai ir protiniai sugebėjimai, kurie pritaikomi prekių ar paslaugų gamyboje;
Kapitalas: nekilnojamas turtas, technologijos, anksčiau pagamintos prekės, naudojamos naujoms prekėms gaminti.
Tarp gamybos veiksnių išlaidų ir pagaminto produkcijos kiekio vyrauja priklausomybė.
Įmonės svarbiausia užduotis yra pasirinkti optimaliausią gamybos veiksnių derinį ir gaminamos produkcijos kiekį, bei organizuoti gamybos procesą taip jog jis atneštu maksimaliausią galimą pelną.
Gamybos funkcija
Gamybos funkcija užfiksuoja didžiausią produkcijos kiekį, kuris gali būti pagamintas esant tam tikroms gamybos veiksnių išlaidoms, todėl ji rodo alternatyvių technologiškai efektyvių gamybos metodų taikymo rezultatus arba kitaip tariant, gamybos funkcija aprašo atitinkamą technologinį lygį. Jam pasikeitus, maksimaliai pasidėjusi pasiekiama gamybos apimtis aprašoma nauja gamybos funkcija.
Kai gamybos veiksnių derinį sudaro darbo ir kapitalo išlaidos, tai gamybos funkcija yra:
Gamybos funkcija naudojama gamybos tinkleliui nustatyti.
Bendrosios gamybos funkcijos savybės:
Didinant bet kurio vieno veiksnio išlaidas, kai kitos išlaidos yra pastovios, greitai pasiekiama gamybos apimties didinimo riba;
Egzistuoja naudojamų gamybos veiksnių substitucijos ir papildymo galimybė, nepakeitus gamybos apimties.
|
255492
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Romos-Fjumi%C4%8Dino%20Leonardo%20da%20Vin%C4%8Dio%20tarptautinis%20oro%20uostas
|
Romos-Fjumičino Leonardo da Vinčio tarptautinis oro uostas
|
Leonardo da Vinči-Fiumicino oro uostas (it. Fiumicino – Aeroporto Internazionale Leonardo da Vinci) – didžiausias tarptautinis Italijos oro uostas. Nuo šalies sostinės Romos nutolęs 35 km.
2019 m. oro uostas aptarnavo 43,5 milijono keleivių. Savo pagrindinę bazę oro uoste turi kompanijos „ITA Airways“ ir „Vueling“.
Oro uostas pavadintas italų mokslininko universalo Leonardo da Vinči garbei.
Leonardo da Vinči-Fiumicino oro uostas atidarytas 1961 m. sausio 15 d. Pradžioje jame buvo du pakilimo takai. Nuo to laiko Alitalia oro bendrovė investavo dideles lėšas plėsdami oro uostą. Šiuo metu jis turi 4 pakilimo takus. Šalia oro uosto yra ir traukinių stotis, iš kurios nuolat kursuoja traukiniai į ir iš Romos.
Nuorodos
Oficialus Leonardo da Vinči-Fiumicino oro uosto tinklalapis (italų, anglų k.)
Šaltiniai
Italijos oro uostai
|
101267
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Fran%C3%A7ois%20Vi%C3%A8te
|
François Viète
|
François Viète (Fransua Vijetas; 1540–1603 m.) – prancūzų matematikas. 1591 m. sudarė algebros raidinę simboliką, sukūrė bendrą antro, trečio ir ketvirto laipsnio lygčių sprendimo metodą, sudarė lygties koeficientų ir šaknų sąryšių formules. Sukūrė algebrinių lygčių apytikslio sprendimo metodą. Sudarė plokščiojo ir sferinio trikampio formulių, funkcijas cos nx ir sin nx išreiškė laipsninėmis eilutėmis, pradėjo tirti begalines sandaugas. Sukūrė Vijeto teoremą – kvadratinių lygčių sprendimo būdą netaikant diskriminanto.
Veikla
Fransua Vijetas pagal profesiją buvo teisininkas, tačiau laisvalaikį skyrė matematikai. Savo karjeros pradžioje Vijetas buvo parlamento patarėjas Bretanės teisme, vėliau tapo Henriko III ir Henriko IV karališkuoju patarėju. Čia kartu su savo kitomis užduotimis Vijetas demonstravo sugebėjimus iššifruoti sudėtingas slaptas žinutes.
Vijetas, Fransua
|
529410
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Sigfried%20Held
|
Sigfried Held
|
Sigfried Held (g. 1942 m. rugpjūčio 7 d.) – buvęs Vokietijos futbolininkas, rungtyniavęs Vokietijos rinktinėje.
Nacionalinėje komandoje žaidė 1966–1973 m.
Šaltiniai
Vokietijos futbolininkai
|
223871
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozapas%20Holiakas
|
Juozapas Holiakas
|
Juozapas Holiakas (arba Juozapas Olekas, , 1812 m. sausio 18 d. Kriauniškė prie Marijampolės – 1890 m. spalio 27 d. Vilkaviškis) – Lietuvos vyskupas sufraganas, pedagogas, rašytojas.
Biografija
Gimė ir augo žinomoje stambaus ūkininko šeimoje. Vienas brolis tapo žinomu girininku, kitas – Andrius Holiakas – kanauninku ir Seinų kunigų semunarijos rektoriumi. Juozapas Holiakas 1832-1837 m. Seinų ir Varšuvos kunigų seminarijose bei Dvasinėje akademijoje Varšuvoje studijavo teologiją. 1837 m. įšventintas kunigu. 1837-1855 m. Varšuvos Kurčnebylių instituto prefektas ir tikybos mokytojas. Nuo 1846 m. Radzymino (prie Varšuvos), nuo 1866 m. Solco, nuo 1868 m. Visų Šventųjų parapijos Varšuvoje klebonas. 1883 m. paskirtas Augustavo vyskupu sufraganu; kartu buvo ir Vilkaviškio klebonas. Pasikvietė ir čia kurį laiką globojo Č. Sasnauską. Kartu su kunigu T. Jagodzinskiu 1879 m. parašė ir išleido pirmąjį Europoje žodyną kurčnebyliams.
Bibliografija
Nauka religii wykładana w Warszawskim Instytucie Gluchoniemych (Religijos mokymas Varšuvos kurčnebylių institute), 1855
Systematyczny sposób wykładu religii i moralności dla głuchoniemych 2 d. (Religijos ir moralės dėstymo kurčnebyliams sisteminiai būdai), 1874–1876
Słownik mimiczny dla głuchoniemych i osób z nimi styczność mających (Mimikos žodynas kurčnebyliams ir su jais bendraujantiems asmenims), 1879
Šaltiniai
Nuorodos
Kęstutis Žemaitis. Vyskupas Juozas Oleka (Hollak), jo genealogija, pašaukimas ir paskutinė valia
Lietuvos vyskupai
Lietuvos rašytojai
Lenkijos asmenybės
Seinų vyskupai
|
528836
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Valeiki%C5%A1k%C4%97s
|
Valeikiškės
|
Valeikiškės (, ) – viensėdis Gudijoje, Gardino srityje, Astravo rajone, Varnionių kaimiškojoje apylinkėje. Įsikūręs 15 km į šiaurės rytus nuo Astravo, 11 km į vakarus nuo Varnionių, miškų apsuptyje, prie Vilniaus–Polocko plento.
Šaltiniai
Astravo rajono gyvenvietės
|
24873
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Amebos
|
Amebos
|
Amebos (Amoeba) – žiuželių neturinti pirmuonių gentis. Juda keisdami visos ląstelės pavidalą. Ląstelė išaugina išaugas (pseudopodijas), į kurias pamažu perteka ląstelės viduje esanti citoplazma. Judėdama tokiu būdu, ameba per pusvalandį gali nukeliauti 1 cm. Amebos dydis iki 0,7 mm, jos paplitusios visame pasaulyje.
Rūšis:
Ameba (Amoeba proteus) – vienaląsčiai pirmuonys, neturintys pastovios kūno formos. Yra pliki arba turi ploną kiautelį, dažniausiai nematomi plika akimi. Maitinasi pseudopodijomis apgaubdamos maisto dalelę ir įtraukdamos į ląstelės vidų. Gyvena tvenkiniuose, balose, kituose vandens telkiniuose ir ant augalų.
Žodžio kilmė
Amebos terminą įvedė Bery Saint Vincent – graikų kalba amoibe reiškia 'kitimas'.
Amebos
Pirmuonys
|
631538
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vasilevi%C4%8D%C5%B3%20vals%C4%8Dius
|
Vasilevičų valsčius
|
Vasilevičų valsčius () – buvęs administracinis-teritorinis vienetas dabartinėje pietryčių Baltarusijos teritorijoje. Centras – Vasilevičai.
Istorija
Valsčius įkurtas XIX a. Minsko gubernijoje.
|-
| 1877 m. || || 4561 || 751 kiemas || 11 seniūnijų || 12
|}
Šaltiniai
Valsčiaus gyvenvietės (Radzima.net)
Rečycos apskrities valsčiai
Minsko gubernijos valsčiai
|
244989
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/UTC%2B5%3A45
|
UTC+5:45
|
UTC+5:45 – viena iš pasaulio laiko juostų, einanti penkiomis valandomis ir 45 minutėmis anksčiau už pasaulinį laiką.
UTC+5:45 laikas galioja:
Kaip standartinis laikas, visus metus
(nuo 1986 m.)
Laiko juostos
es:Huso horario#UTC+05:45, E†
|
233864
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Kirkliai%20%28Utena%29
|
Kirkliai (Utena)
|
Kirkliai – kaimas Utenos rajono savivaldybėje. Stūkso Kirklių akmuo su dubeniu.
Gyventojai
Žymūs žmonės
Romas Pakalnis (1941–2020), miškininkas ekologas, aplinkosaugininkas, pedagogas, visuomenės veikėjas.
Šaltiniai
Utenos rajono savivaldybės gyvenvietės
|
66627
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Skydamariniai
|
Skydamariniai
|
Skydamariniai (Coccoidea) – lygiasparnių (Sternorrhyncha) vabzdžių antšeimis, anksčiau buvo pobūris. Tai smulkūs ir vidutiniai vabzdžiai, aptinkami dažniausiai ant sumedėjusių augalų gumbelių arba skydelių pavidalu. Ryškus lytinis dimorfizmas, todėl patinai nuo patelių labai skiriasi. Patinas su 1 pora plėviškų sparnų ir su 2 siūliškais cerkais, žymiai mažesnis (50-100 kartų) už patelę. Užaugusios patelės kūnas nėra aiškiai suskirstytas į galvą, krūtinę ir pilvelį. Daugeliu atveju ir segmentacija būna neaiški. Antenos ir kojos dažniausiai labai neišsivysčiusios, todėl net sunku jas pastebėti. Letenos vienanarės, baigiasi 1 nageliu. Sparnų nėra. Nugarinė kūno dalis dengta vaškiniu apdangalu arba būna plika, bet daugiau ar mažiau sukietėjusi. Daugelio rūšių patelės primena gumbelius ant augalų kamienų ar šakų. Straublelis gana trumpas, bet duriamieji šereliai ilgi, jie yra specialiame maišelyje, esančiame kūno apačioje.
Kiaušinėlius patelės sudeda po savimi ir miršta. Pirmos stadijos lervos visada būna su kojomis, antenomis, akimis ir burnos organais. Pirmas dienas jos rėplinėja, ieškodamos tinkamos vietos apsistoti. Po pirmo išsinėrimo daugelio rūšių patelių lervos praranda gebėjimą vaikščioti. Lytiniai skirtumai atsiranda po pirmo ar antro išsinėrimo. Patinai dar turi 2 nejudrios nimfos stadijas. Nimfos stadijoje įvyksta esminiai lervos kūno persitvarkymai. Nimfos būna arba po skydu, arba specialiuose kokonuose. Iš nimfos išsivysto sparnuotas patinas. Dauginimas dažnai būna partenogenetinis.
Pasaulyje yra apie 3000, Vidurio Europoje – apie 90 rūšių. Daugelis skydamarių yra pavojingi vaismedžių, uogakrūmių ir dekoratyvinių augalų kenkėjai.
Lietuvoje skydamarių fauna neištirta, aptinkamos šios šeimos:
Raupliadariai skydamariai (Asterolecaniidae)
Netikrieji skydamariai (Coccidae)
Tikrieji skydamariai (Diaspididae)
Pūkiniai skydamariai (Eriococcidae)
Kermesai (Kermesidae)
Miltuotieji skydamariai (Pseudococcidae)
Lygiasparniai
|
12832
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Viksviniai
|
Viksviniai
|
Apie augalus žr. Viksvuoliniai.
Viksviniai – buvęs viensėdis Ukmergės rajono savivaldybėje, 9 km nuo Žemaitkiemio.
Gyventojai
Šaltiniai
Panaikintos Ukmergės rajono savivaldybės gyvenvietės
|
285413
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Ah%C5%ABra%20Mazda
|
Ahūra Mazda
|
Ahūra Mazda, Ormuzdas (, ) – senovės iranėnų aukščiausioji dievybė; aukščiausis zoroastrų dievas kūrėjas. Garbinamas kaip gėrio dievas, gerovės ir išminties skleidėjas, kovotojas su blogio dievu Angra Mainjumi. Tapatinamas su šviesa, ugnimi. Zoroastrizme Ahūra Mazda nėra vienintelis visatos dievas ir pasaulio kūrėjas. Ahūra Mazda yra dviejų dvasių dvynių – Spenta Mainjaus ir Angra Mainjaus – tėvas. Spenta Mainjus yra šventoji dvasia, Angra Mainjus – griaunanti dvasia. Panašu, jog Ahūrą Mazdą imta tapatinti su Spenta Mainjumi.
Vardas Mazda kildinamas iš 'kreipti dėmesį, suvokti; gyvuoti' ir aiškinamas kaip 'išmintis, supratimas, atmintis'; giminiškas 'išmintis, protas, supratimas'. Sandas ahura gretinamas su miglotos kilmės žodžiu asura.
Gėrio buveinė, Ahūros Mazdos valda, buvo slėnis, kuriame klestėjo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Angra Mainjaus valdos buvo stepės, kuriose klaidžiojo karingi klajokliai iš rytų, besikėsinantys apiplėšti ir išžudyti geruosius slėnio gyventojus.
Achemenidai skelbė, kad Persijoje jie kovoja su blogiu, vykdo Ahūros Mazdos valią, yra jo remiami ir saugomi. Persijos karalius Darijus viename tekste rašė, jog Ahūra Mazda, pamatęs, kad Persija prieš jį sukilusi, pavedė ją Darijui. Ahūros Mazdos valia jis saugojęs žemę nuo pikto, apsaugojęs nuo viso pikto tiek jo namus, tiek Persiją.
Avestoje užrašytas mitas apie gėrio dievo Ahūros Mazdos ir blogio dievo Angra Mainjaus kovą dėl viešpatavimo žemėje. Visų išmintingiausias Viešpats – Ahūra Mazda – siunčiąs į žemę savo ugnį, o blogio dievas Angra Mainjus – drakoną. Ilgai trukusi kova pasibaigusi Ahūros Mazdos pergale. Persai reljefuose mėgo vaizduoti Ahūros Mazdos kovą su drakonu ir baigiamąjį tos kovos epizodą – Ahūros Mazdos pergalę prieš drakoną.
Zaratustra teigė, kad Ahūra Mazda sukūręs žmogų, suteikęs jam laisvę būti jo sekėju, pagalbininku arba tarnauti blogio dievui Angra Mainjui. Vienam ar kitam pradui (dievui), šviesai ar tamsai, žmogus galįs tarnauti mintimis, žodžiais ir darbais, t. y. kovodamas. Gerais darbais ir elgesiu žmogus prisideda prie neišvengiamos Ahūros Mazdos pergalės, kuria pasibaigs pasaulio dualizmas. Pergalė ateis po 12 000 metų truksiančios dviejų jėgų kovos. Ugnis, kurią garbina zoroastrai, sunaikins žemėje blogį, įsigalės gėris, amžina šviesa. Ugnį į žemę atneš Išgelbėtojas (Saošjantas) iš Zaratustros giminės, gimęs nekaltai mergelei.
Zurvanizme tikima, kad egzistuoja vienas principas, androginiškasis Zurvanas, esantis Visa, apimantis visą gėrį bei blogį ir beribis laike. Jis pagimdęs du sūnus: Ahūrą Mazdą (meilės ir norų išraišką) ir Angra Mainjų, abejonės vaisių. Pirmasis gimęs Angra Mainjus. Taigi, abu yra broliai ir turi vienodas teises į pasaulį.
Ahūros Mazdos koncepcijos laikui bėgant gerokai keitėsi galbūt dėl to, kad zoroastrizmas iš dualistinio, koks buvo pradžioje, tapo monoteistiniu. Ankstyvuoju zoroastrizmo laikotarpiu buvo tikima, kad Ahūra Mazda sukūrė dangų ir žemę, socialines struktūras; laikytas karalių ir visų teisiųjų žmonių užtarėju.
Kitos dievybės priklausė tam pačiam panteonui, iš kurio, kaip manoma, Zaratustra perėmė Ahūrą Mazdą, jį išaukštindamas. Šios kitos dievybės imtos laikyti Ahūros Mazdos kūriniais. Tam tikru laipsniu tai monoteistinis požiūris, pagal kurį egzistencija priskiriama tik vienatiniam dievui. Tačiau pasaulis valdomas per keleto kitų dievų galias.
Šaltiniai
Dievai
Zoroastrizmas
Iranėnų mitologija
|
361817
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Ged%C5%BEi%C5%ABn%C5%B3%20apylink%C4%97
|
Gedžiūnų apylinkė
|
Gedžiūnų apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas šiaurės Lietuvoje.
Istorija
Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Linkuvos valsčiuje, 1950 m. priskirta naujam Linkuvos rajonui. Panaikinta 1954 m. gegužės 25 d. prijungiant prie Guostagalio apylinkės.
Šaltiniai
Linkuvos rajono apylinkės
|
498859
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Jamie%20Vardy
|
Jamie Vardy
|
Džeimis Ričardas Vardis (g. 1987 m. sausio 11 d.) – Anglijos futbolininkas, žaidžiantis puolėjo pozicijoje Premier League klube Leicester City FC bei Anglijos rinktinėje.
Karjera
Futbolininko karjerą pradėjo 2002 m. Sheffield Wednesday FC akademijoje. 2003–2007 m. žaidė Stocksbridge Park Steels FC jaunimo komandoje. Pagrindinėje sudėtyje debiutavo 2007 m., joje praleido 3 sezonus. 2010 m. persikėlė į Northern Premier League klubą FC Halifax Town. Pirmajame sezone pelnė 26 įvarčius bei laimėjo „Player’s Player of the Year“ apdovanojimą. 2011 m. rugpjūčio mėn. tapo Conference National klubo Fleetwood Town FC žaidėju. Tame sezone klubas laimėjo diviziją, Vardy pelnė 31 įvartį bei laimėjo komandos metų žaidėjo apdovanojimą.
2012 m. gegužės mėn. pasirašė trejų metų sutartį su Football League Championship klubu Leicester City FC. Naujajam klubui 2014 m. padėjo laimėti čempionatą. 2015–2016 m. Premier League sezone 11 rungtynių iš eilės mušdavo įvarčius. Pagerino Ruud van Nistelrooy ankstesnį rekordą. Buvo nominuotas Premier League metu žaidėju bei Futbolo rašytojų asociacijos metų žaidėju ().
Anglijos rinktinėje debiutavo 2015 m. birželio mėn. Buvo pakviestas atstovauti rinktinei UEFA Euro 2016 m. čempionate.
Ir kartu su Anglijos vyrų futbolo rinktinė dalyvavo 2018 FIFA pasaulio čempionate.
Laimėjimai
Anglijos Premier lyga: 2016 m.
FA taurė: 2021 m.
Premier League rezultatyviausias žaidėjas: 2020 m.
FA Bendruomenės skydas: 2021
Dalyvavimas čempionatuose
|}
Šaltiniai
Anglijos futbolininkai
|
308951
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Moldavijos%20politin%C4%97%20sistema
|
Moldavijos politinė sistema
|
Moldavijos valdymo forma – parlamentinė demokratija. Vyriausybės vadovas yra ministras pirmininkas. Kaip ir kitose parlamentinėse respublikose prezidentas labiau yra simbolinis šalies vadovas. Vykdomoji valdžia yra vyriausybė. Įstatymų leidžiamoji valdžia yra sutelkta ir parlamente ir vyriausybėje. Teisminė sistema yra nepriklausoma nuo vykdomojo ir įstatymų leidžiamojo organo.
Politinė istorija
2001 m. rinkimus 50,1% balsų laimėjo Vladimiro Voronino vadovaujama Moldavijos komunistų partija, dėl nustatyto rinkiminio barjero mažesnėms partijoms (6%), gavo 61 iš 101 mandatų parlamente. V. Voroniną parlamentas išrinko prezidentu. Didžiausią paramą komunistai turi tarp vargingiausiai gyvenančių šalies gyventojų.
2005 m. kovo 6 d. rinkimuose Moldavijos komunistų partija surinko mažiau balsų (46,1%), tačiau gavo 56 mandatus parlamente ir taip užsitikrino absoliučią daugumą. Antra pagal dydį partija yra rinkiminis blokas Demokratinė Moldavija, vadovaujama Kišiniovo mero Serafimo Urecheanu (28,4% balsų ir 34 vietos parlamente). Krikščionių demokratų liaudies partija, vadovaujama Iurie Rosca, gavo 9,1% balsų ir 11 vietų.
Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2009 m. liepos 29 dieną. Juose daugiausiai vietų parlamente laimėjo Moldavijos komunistų partija (48 iš 100). Tačiau ji pirmą kartą nuo 1998 m. nesudarė valdančiosios koalicijos. Ją sudarė kitos 4 politinės partijos, rinkimuose gavusios 53 vietas.
Dabartiniai Moldavijos tikslai: susitarti dėl Padniestrės padėties, vystyti santykius su Rumunija ir siekti narystės Europos Sąjungoje.
Įstatymų leidžiamoji valdžia
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų Moldavijos parlamentas (Parlamentul). 101 parlamento narys renkamas visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams, remiantis proporcine rinkimų sistema.
Vykdomoji valdžia
Prezidentas renkamas parlamento, ketverių metų kadencijai. Pagal Moldavijos konstituciją prezidentas, su parlamento palaikymu skiria ministrą pirmininką. 15 dienų po paskyrimo, ministras pirmininkas skiria parlamentui ministrų kabinetą ir darbo programą, kurią parlamentas turi patvirtinti. Moldavijos vyriausybę sudaro 16 ministerijų.
Teisminė valdžia
Moldavijoje aukščiausiąją teisminę valdžią turi aukščiausiasis teismas ir konstitucinis teismas.
Šaltiniai
Nuorodos
2005 m. Kišiniovo mero rinkimai
Moldavijos politinė sistema
|
611687
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vokietijos%20komunist%C5%B3%20partija
|
Vokietijos komunistų partija
|
Vokietijos komunistų partija (, KPD) – viena pagrindinių Veimaro respublikos politinių partijų 1918–1933 m., pogrindinis pasipriešinimo judėjimas nacistinėje Vokietijoje ir nedidelė partija Vakarų Vokietijoje pokario laikotarpiu, kol 1956 m. federalinis konstitucinis teismas ją uždraudė.
Po Pirmojo pasaulinio karo prieš karą nusistačiusių socialistų įkurta partija prisijungė prie 1919 m. sausio mėn. spartakiečių sukilimo, kuriuo siekta įkurti sovietinę respubliką Vokietijoje. Po sukilimo pralaimėjimo ir KPD lyderių Rozos Liuksemburg, Karlo Lybknechto nužudymo partija laikinai pasuko nuosaikesniu, parlamentiniu keliu. Tačiau nuo 1925 m. vadovaujant Ernstui Tėlmanui partija tapo visiškai stalinistinė ir lojali Sovietų Sąjungos vadovybei, o nuo 1928 m. ją iš esmės kontroliavo ir finansavo Kominternas. Vadovaudama Tėlmanui, partija daugiausia išpuolių nukreipė prieš Vokietijos socialdemokratų partiją, kurią laikė pagrindine savo priešininke ir vadino „socialfašistais“. KPD „fašistais“ laikė ir visas kitas Veimaro Respublikos partijas.
Veimaro Respublikoje KPD buvo uždrausta kitą dieną po to, kai 1933 m. Vokietijos rinkimuose triumfavo nacių partija. Nacistinėje Vokietijoje ji išlaikė pogrindinę organizaciją, o KPD ir su ja susijusios grupės vadovavo vidiniam pasipriešinimui nacių režimui, daugiausia dėmesio skirdamos antinacistinės literatūros platinimui. 1933–1939 m. KPD patyrė didelių nuostolių: 30 000 komunistų buvo sušaudyti, 150 000 išsiųsta į nacių koncentracijos stovyklas.
Pokario metais partija atgimė susiskaldžiusioje Vakarų ir Rytų Vokietijoje ir 1949 m. laimėjo vietų pirmuosiuose Bundestago (Vakarų Vokietijos parlamento) rinkimuose, tačiau jos parama sumažėjo, kai buvusioje sovietų okupacinėje zonoje rytuose buvo įkurta Vokietijos Demokratinė Respublika. 1956 m. Konstitucinis Teismas uždraudė KPD kaip ekstremistinę partiją Vakarų Vokietijoje. 1969 m. kai kurie buvę jos nariai įkūrė dar mažesnę marginalinę partiją – Vokiečių komunistų partiją (DKP), kuri tebėra legali, o vėliau taip pat susikūrė daugybė smulkių atskilusių grupių, teigiančių, kad yra KPD įpėdinė.
Rinkimų rezultatai
Federaliniai rinkimai
Išnašos
Komunistų partijos
Vokietijos partijos
|
326961
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Samauka%20%28Zarasai%29
|
Samauka (Zarasai)
|
Samauka – kaimas Zarasų rajono savivaldybėje, 5 km nuo Bikėnų. Samaukos pilkapynas (IX–XII a., 3 sampilai, apjusoti griovių).
Gyventojai
Šaltiniai
Zarasų rajono savivaldybės gyvenvietės
|
177266
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Teis%C4%97s%20bakalauras
|
Teisės bakalauras
|
Teisės bakalauras (, LL.B., , LL. - „teisės") - pirminis aukštosios mokyklos suteikiamas akademinis kvalifikacinis laipsnis teisės srityje. Po LL.B. studijų galima siekti teisės magistro (LL.M.) laipsnio; kai kuriose aukštosiose mokyklose - iš karto ir teisės daktaro laipsnio.
Lietuvoje
Teisės bakalauras suteikiamas po pirmosios pakopos studijų aukštojoje mokykloje, paprastai universitete (MRU TF, VDU TI) arba kolegijoje (Šiaurės Lietuvos kolegija). Studijos universitete trunka 4 metus, rašomas bei ginamas bakalauro darbas, teisės studijos kolegijoje trunka 3 metus (Šiaurės Lietuvos kolegija). Sėkmingai įvykdžius studijų programą, apgynus diplominį darbą suteikiamas bakalauro laipsnis.
Vokietijoje
LL.B. laipsnis suteikiamas kelete aukštųjų mokyklų. Baigę studijas absolventai neturi teisės pradėti referendariato (parengiamosios praktikos) ir po to siekti klasikinių teisės profesijų (teisėjo, advokato, notaro ir prokuroro). Kai kuriuose universitetuose (Bucerius Law School, Hamburge) LL.B. laipsnis suteikia teisę laikyti pirmąjį valstybinį egzaminą ir išlaikius atitinkamai tapti referendaru, atlikti praktiką, po kurios galima siekti teisininko profesijos.
Nuorodos
Bakalauro gidas (Austrija)
Sistema Šveicarijoje
Kvalifikaciniai teisės laipsniai
Bakalauro laipsniai
|
4419
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Kuveitas
|
Kuveitas
|
Kuveitas (arab. الكويت al-Kuwayt), oficialiai Kuveito Valstybė (arab. دولة الكويت Dawlat al-Kuwayt) – valstybė Artimuosiuose Rytuose, šalia Persijos įlankos. Ribojasi su Iraku šiaurėje (242 km) ir Saudo Arabija pietuose (220 km). Kuv iš arabų kalbos išvertus reiškia tvirtovė, o visas pavadinimas apytiksliai reikštų tvirtovė pastatyta netoli vandens.
Istorija
Apie senesniąją Kuveito istoriją – Bachreinas (regionas)
Ilgą laiką Kuveito istorija buvo neatsiejama nuo Persijos imperijų istorijos. Dabartinis Kuveitas formavosi nuo XVI amžiaus, o neoficialiai pripažintas politiniu dariniu – XVIII amžiuje. Šalyje gyveno įvairūs klanai, daugiausia įsikūrę ties Kuveito įlanka.
Dabartinė valdančioji Al Saba dinastija, buvo turtinga šeima besivertusi prekyba, išrinkta kuveitiečių bendruomenės.
1913 m. metais priklausė Otomanų imperijai, tačiau pirmojo pasaulinio karo pabaigoje atiteko Jungtinei Karalystei, kuri oficialiai laikė Kuveitą nepriklausomu, nors jį valdė netiesiogiai.
Dėka atrastos naftos (apie 1930 m.), 1953 m. Kuveitas tapo didžiausiu naftos eksportuotoju. 1960 m. įstojo į OPEC.
1961 m. Kuveitas paskelbė nepriklausomybę, kuri labai nepatiko kaimyniniam Irakui, kuris turėjo didelę įtaką šalyje ir laikė Kuveitą savo provincija.
Pats skaudžiausias Kuveito istorijos etapas prasidėjo 1990 m. rugsėjo 2 dieną, kada Irakas įvedė savo pajėgas, pradėdamas Persijos įlankos karą, kuris neigiamai paveikė Kuveito naftos pramonę ir padarė milijardinių nuostolių.
1991 m. vasario 28 d. Irako pajėgos išvytos, atstatyta buvusi valdžia – emyras Saba Al Ahmadas Al Džaberas Al Saba.
2003 m. iš Kuveito prasidėjo JAV vedamos koalicijos invazija į Iraką.
Politinė sistema
Kuveitas – konstitucinė monarchija, turtinti seniausią Persų įlankos šalyse tiesiogiai renkamą parlamentą. Valstybės galva – emyras (šiuo metu Saba Al Ahmadas Al Džaberas Al Saba). Kuveitas – viena iš nedaugelio arabų šalių, kur balsuoti turi teisę ir moterys.
Įstatymus leidžia emyras ir Nacionalinis susirinkimas, kuriame yra 50 deputatų. Deputatai renkami 4 metams.
Administracinis suskirstymas
Kuveitas suskirstytas į 6 muchafazas (muhafazat, vns. – muhafazah''; skiaustuose nurodyta sostinė, plotas ir gyventojų skaičius 2005 m.):
Al Achmadžio muchafaza (Al Achmadis, 5 120 km², 393 861)
Al Asimos muchafaza (Kuveitas, 200 km², 261 013)
Al Džahros muchafaza (Al Džahra, 12 130 km², 272 373)
Al Farvanijos muchafaza (Al Farvanija, 190 km², 622 123)
Havalio muchafaza (Havalis, 84 km², 487 514)
Mubarak Al Kabiro muchafaza (Mubarak Al Kabiras, 94 km², 176 519)
Geografija
Kuveitas nepasižymi jokiais gamtiniais objektais, jame nėra nei ežerų, nei upių, tik keletas oazių. Kitas plotas (daugiau nei 90 %) – dykumos. Teritorijos aukštis svyruoja nuo 0 iki 306 m (Aukščiausias taškas Mutla). Kuveitas pasižymi labai karštomis vasaromis, kuomet temperatūra pakyla iki 50° C, ir karštomis žiemomis (~20° C). Didžiausia sala – Bubijanas.
Sostinė Kuveitas įsikūręs Kuveito įlankos pakrantėje.
Ekonomika
Kuveitas – ekonomiškai turtinga šalis. Didelius turtus šaliai neša pajamos iš naftos. Kuveite glūdi apie 10 % pasaulio naftos atsargų. Net 95 % šalies eksporto sudaro nafta. Dėl skurdžių gamtinių sąlygų beveik nevystoma žemdirbystė. Kuveitas daugelį maisto produktų importuoja, taip pat vykdo žvejybą Persijos įlankoje. Kadangi Kuveite vandens atsargos labai menkos, 75 % vandens tenka importuoti arba distiliuoti.
Gyventojai
2006 m. duomenimis, Kuveite gyveno 2 418 393 gyventojų:
0-14 metų – 26,9 %
15-64 metų – 70,3 %
64 metų ir vyresni – 2,8 %
Kuveito etninės grupės:
kuveitiečiai 45 %,
kiti arabai 35 %,
pietų azijiečiai 9 %,
iraniečiai 4 %,
kiti 7 %.
Pagrindinė religija – Islamas, šalyje ją praktikuoja 85 % (70 % – sunitai, 30 % – šiitai), kitos religijos sudaro 15 %.
Kultūra
Kita informacija
Kuveito ryšiai
Kuveito transportas
Kuveito karinės pajėgos
Kuveito tarptautiniai santykiai
Kuveito šventės
Šaltiniai
Nuorodos
Valstybės
|
102482
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Alfredas%20Henrikas%20Stasiulevi%C4%8Dius
|
Alfredas Henrikas Stasiulevičius
|
Alfredas Henrikas Stasiulevičius (1937 m. gegužės 23 d. Kaune – 2007 m.) – pedagogas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.
Biografija
1956 m. baigė Kauno 6-ąją vidurinę mokyklą. 1956–1961 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1961 m. Patamulšėlio aštuonmetės mokyklos mokytojas. Tarnavo tarybinėje armijoje. 1963–1990 m. Kauno 7-osios vidurinės mokyklos mokytojas.
1990–1995 m. Kauno miesto tarybos deputatas. 1990 m. Šančių teritorinės deputatų grupės koordinatorius ir Aukščiausiosios Tarybos deputato Liudviko Simučio padėjėjas. 1992–1993 m. Kauno miesto tarybos Savivaldos reikalų nuolatinės komisijos pirmininkas, kontrolės tarnybos viršininkas. 1995–1996 m. Kauno miesto tarybos narys, Kauno savivaldybės tarybos kontrolierius. 1996–2000 m. Seimo narys. 2001 m. surengus konkursą buvo paskirtas į Kauno miesto savivaldybės pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybos viršininko pareigas.
Tautodailininkas, Kauno zonos „Auksinių rankų“ konkursų dalyvis ir prizininkas.
1993 m. Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) narys. Žmona Alina, duktė Skaidrė.
Išnašos
Nuorodos
Biografija (lrs.lt)
Seimo nariai
Kauno politikai
|
334062
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Did%C5%A1ili%C5%B3%20evangelik%C5%B3%20liuteron%C5%B3%20senosios%20kapin%C4%97s
|
Didšilių evangelikų liuteronų senosios kapinės
|
Didšilių kaimo evangelikų liuteronų senosios kapinės (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 24269; senas registro kodas - L601) – evangelikų liuteronų kapinės Šilutės rajono savivaldybės teritorijos centrinėje dalyje (Šilutės seniūnija), 100 m į šiaurę nuo kelio Grabupiai-Didšiliai, 70 m į vakarus nuo numelioruoto upelio kanalo.
Kapinės
Įrengtos kaimo žemių pietvakariniame pakraštyje, numelioruoto upelio dešiniojo kranto aukštumos pakilumoje, iškylančioje virš aplinkos iki 1 m aukščio. Jos netaisyklingos keturkampės trapecijos plano, pailgos šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi, 55-62 m ilgio ir 30-52 m pločio, šiaurės rytiniame gale platesnės. Apaugusios pavieniais medžiais ir krūmais, aptvertos gelžbetoninių stulpų ir vielos tinklo tvora. Pietryčių pusėje įrengti dvivėriai statinių varteliai. Rytiniame kapinių pakraštyje yra prižiūrimi Rupkalvių ir Smailų šeimų kapai, o vakariniame pakraštyje – Katrės Oganisjan (1926-2009) kapas. Kapinėse gausu apleistų kapų, kurių dalį ženklina betoniniai antkapiai, keli mediniai ir ketaus kryžiai bei nedideli akmens paminklai su mirusiųjų vardais, pavardėmis, gimimo ir mirties datomis. Pietrytinėje dalyje stūkso nenaudojamo šulinio betoninis rentinys. Anotacinio kultūros paveldo objekto ženklo nėra.
Teritorijos plotas – 0,35 ha, perimetras – 199 m.
Istorija
Išlikę antkapiniai užrašai liudija, kad kapinės įrengtos XIX a. pabaigoje. Jose buvo laidojami Didšilių, Gnybalų ir kitų apylinkė kaimų gyventojai evangelikai liuteronai. Kapinių kalvelė yra dirbtinė. Ją supylė vietos gyventojai, gavę leidimą įsirengti kapines ir suvežę vežimais smėlį iš šalia buvusių karjerų. Jos buvo aptvertos statinių tvora. Sovietmečiu kapinės buvo apleistos, niokojamos. Dauguma antkapinių paminklų ir kryžių sunaikinta, sudaužyta ir išvežta.
Išlikę antkapiniai paminklai liudija, kad kapinėse palaidoti Anskies Pallags (1828-1896), Schöle Smailus (1839-1899), Michel Smailus (1844-1903), Martin Pauleit (1842-1902), E. Kumbabtzky (1886-1902), Max Wythe (1870-1918), Herbert Schaap (1929–1951), Ana Čerkaitė (1903-1966), sovietų karo lakūnas, Afganistano karo dalyvis Herbertas Rupkalvis (1944-1990), jo motina Urtmė Rupkalvienė (1908-1991), Katrė Oganisjan (1926-2009), kilusi iš Gnybalų kaimo.
Kapinėse dar buvo palaidoti Auguste Aschmann (1841-1933), Urte Hertha Bendig (1881-1959) iš Mažių k., Erdmann Gramsda (1882-1941) iš Gnybalų k., Anna Juschka (1889-1954) iš Metirkviečių k., Christoph Pallaks (1860-1933), Gustav Pietsch (1859-1933), Else Ternit (1933), Friedrich Wiechert (1880-1933).
1997 m. gruodžio 31 d. kapinės paskelbtos valstybės saugoma kultūros vertybe, įrašyta į laidojimo vietų registrą (L601), 2005 m. balandžio 19 d. pripažintos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.
2009 m. kapinių aplinką žvalgė Julius Kanarskas.
Šaltiniai
Nuorodos
Kultūros vertybių registras: Didšilių k. evangelikų liuteronų senosios kapinės
Šilutės rajono paveldas
Lietuvos evangelikų liuteronų kapinės
|
89985
|
https://lt.wikipedia.org/wiki/Ceratozamija
|
Ceratozamija
|
Ceratozamija (Ceratozamia) – zamijinių (Zamiaceae) šeimos augalų gentis.
Gentyje yra 16-18 rūšių. Dauguma jų endeminės, paplitusios Meksikos kalnuose. Beveik visos įrašytos į Tarptautinę raudonąją knygą.
Rūšys pagal morfologinius požymius išskiriamos į dvi grupes. Pirmosios grupės rūšys turi mažus kankorėžius ir plonus, plačius, asimetriškus lapus, laipsniškai smailėjančius nuo pagrindo. Antrosios grupės rūšys turi didelius kankorėžius, lapai siauri, ploni ar stori, simetriški ir nuo pagrindo nenusmailėjantys.
Rūšys
I grupė
Banguotalapė ceratozamija (Ceratozamia euryphyllidia)
Druginė ceratozamija (Ceratozamia hildae)
Plačialapė ceratozamija (Ceratozamia latifolia)
Rausvalapė ceratozamija (Ceratozamia microstrobila)
Melsvoji ceratozamija (Ceratozamia miqueliana)
Suktagyslė ceratozamija (Ceratozamia morettii)
Ilgalapė ceratozamija (Ceratozamia whitelockiana)
II grupė
Šakotoji ceratozamija (Ceratozamia alvarezii)
Švelnioji ceratozamija (Ceratozamia kuesteriana)
Dygliuotoji ceratozamija (Ceratozamia matudae)
Meksikinė ceratozamija (Ceratozamia mexicana)
Kalninė ceratozamija (Ceratozamia mixeorum)
Rusvoji ceratozamija (Ceratozamia norstogii)
Didžioji ceratozamija (Ceratozamia robusta)
Juosvoji ceratozamija (Ceratozamia sabatoi)
Vijalapė ceratozamija (Ceratozamia zaragozae)
Zamijiniai
|
End of preview. Expand
in Data Studio
No dataset card yet
- Downloads last month
- 11